Vasario 4 d. sukako penkeri metai, kai Filosofijos fakultetas įsikūrė naujai restauruotuose ir puikiai įrengtuose pastatuose aplink Bursų kiemą, sugrįžo į senųjų rūmų ansamblį. Ta proga nutarėme pakalbinti šių rūmų šeimininką – fakulteto dekaną doc. Kęstutį Dubniką.

Kaip jaučiatės šiuose rūmuose?

Esame čia jau penkerius metus. Palikdami Baltupius praradome beveik pusę turėtos erdvės, turėjome susispausti. Bet kas iš tų koridorių ir erdvių, kuriose šalta. Čia mums labai gerai, tikrai jaučiamės universiteto dalimi, nors šis pastatas sugrąžintas neseniai. Jaučiamės taip, tarsi jau seniai čia būtume, nes viskas padaryta labai kokybiškai. Aš patenkintas tuo, kaip universitetas prižiūrėjo statybas, nors trūkumų yra. Prasta ventiliacijos sistema, kuri buvo suprojektuota prieš dešimt metų. Tuo metu trūko pinigų, rengė pagal seną projektą, todėl negalime maksimaliai panaudoti rūsio patalpų.

Kaip čia jaučiasi studentai?

Na, reikėtų jų paklausti. Kiek žinau, jiems čia patinka, gražu ir jie didžiuojasi fakultetu. Malonu, kad pavyko interjeras, išlaikyta senoji dvasia ir kartu viskas labai estetiška. Tai ir architekto Audronio Vydžiaus nuopelnas. Techninio projekto vykdymą prižiūrėjo A. Švegžda, o A. Vydžius buvo papildomai įtrauktas į projektą prižiūrėti bendrą estetinį vaizdą. Jo dėka turime tokias gražias grindis, estetišką sienų apdailą. Grindų grublėtumas turi ir funkcinę užduotį: neregiai taip lengviau randa kelią. Fakultetas puikiai pritaikytas neįgaliesiems nuo rūsio iki ketvirto aukšto. Rektorius sako, kad fakultetas gražiausias visame pasaulyje, tai kaip nesididžiuosi tokiu įvertinimu.

Mums labai pasisekė. Kai įrenginėjome fakultetą, buvo skiriama daug dėmesio neįgaliesiems, todėl pavyko daug padaryti. Dabar gal dėl ekonominės krizės tam skiriama mažiau dėmesio. Biblioteką įrengiant labiaiu rūpinamasi paveldosauga, kad ko nors nepažeistume, nei pritaikymu neįgaliesiems. O fakultete pavyko suderinti KVAD reikalavimus ir neįgaliųjų. Teko nemažai padirbėti, bet dabar visi patenkinti.

Biblioteka dabar keliasi į centrinius rūmus, tai gal bus daugiau patalpų?

Kai bus iškraustyti bibliotekos fondai, ten įrengsime archyvą. Mūsų patalpos nėra didelės, o popierių kaupiasi daug: vykdomi projektai, jų ataskaitos, bakalauro ir magistro darbai, kuriuos reikia saugoti. Kraustydamiesi iš Baltupių matėme, kad trūksta vietos, tad iš karto norėjome atsisakyti bibliotekos, nes jau tada buvo aišku, kad Saulėtekyje bus informacinis centras. Bet tuo metu manyta, kad fakultetas negali būti be savo bibliotekos. Dabar požiūris pasikeitė.

Ar fakultete formuojasi naujos tradicijos?

Filosofų dienos užgimė Baltupiuose, bet susiformavo jau šiuose rūmuose. Tai disputas, kuriame dalyvauja studentai ir dėstytojai, muzikos vakaras. Disputui išleidžiamos tezės, aktyviai dalyvauja jauni dėstytojai, doktorantai. Klausytojų prisirenka pilna konferencijų salė. Teatro salėje rengiamas bardų festivalis – „bardakas”. Dar viena susiformavusi tradicija – parodos. Trečiame aukšte rengiamos įvairios studentų parodos, o antrame aukšte – dėstytojų. Buvo surengtos prof. A. Šliogerio, prof. A. Dobrynino fotografijų parodos.

Kodėl kiemelyje pasodintas bukas?

Tokio medžio universiteto kiemuose dar nebuvo. Filologai turi berželį, istorikai – liepą, S. Daukanto kieme auga ąžuolas. Konsultavomės su Botanikos sodo specialistais, tarėmės, kas čia geriausiai tiktų. Įvertinę erdvę ir gruntą jie pasakė, kad ąžuolas čia neaugtų. O buko šaknims gruntas tinka. Bukas – karališkas medis. Išsiaiškinome, kad Norvegijoje visi bukai priklauso karaliui, kad ir kur jie augtų. Bukas natūraliai nesisėja, todėl nėra taip išplitęs. Jo teritorija siekia Prūsiją.

Esu girdėjusi, kad norite kiemelyje įrengti fontaną?

Fontano versmė –išminties simbolis. Vanduo – viso ko pradžia, o kita vertus – po mūsų pastatu teka požeminė upė – Kačerga. Tai tarsi mus gaivinantis požeminis šaltinis. Bet ji mums ir trukdo giliau kasti. Veikia du siurbliai, kurie nuolat pakaitomis siurbia vandenį. Jei yra daugiau vandens, veikia ir abu. Tai techniškai brangiau kainuoja. Buvo ir patvinę pavasarį, kai pradėjo visur tirpti sniegas, nes nebespėjama išsiurbti.

Nutarėme, kad siurblys galėtų tą siurbiamą vandenį vamzdžiais tiekti fontanui. Taigi fontane cirkuliuotų požeminės upės vanduo. Susikvietėme architektus, inžinierius, parengėme pirminį projektą ir pateikėme Ūkio direkcijai. Leidimai gauti, bet prasidėjo krizė ir pritrūko pinigų. Tikimės pasitelkti rėmėjus ir įgyvendinti šį projektą. Yra ir maketas.