Įsivaizduokite, kad labai gerai išmokote anglų kalbą: tarimas puikus, gramatinių klaidų nebedarote. Tačiau vos tik pabendraujate su gimtakalbiu, pasigirsta komplimentai „O, kaip jūs gerai mokate anglų kalbą“, nors, jūsų manymu, kalbate visai kaip gimtakalbis! Iš kur jie žino, kad tai ne jūsų gimtoji kalba?

Tarp žodžių irgi yra meilė

Net ir gerai išmokus kalbą, svetimkalbius gali išduoti keisti pasakymai ar frazės, kurių niekaip nusuraitytų joks gimtakalbis, nebent jis tyčia norėtų padaryti klaidą ar ką nors prajuokinti. Pavyzdžiui, angliškai įprasta sakyti make progress, do research, make a mistake, do a favour. Nors, atrodytų, veiksmažodžiai make ir do reiškia tą patį, tad kodėl negalima sakyti, pavyzdžiui, do a mistake? Todėl, kad angliškai taip tiesiog neįprasta sakyti, nes, kaip pajuokautų lingvistai, tarp do ir mistake nėra abipusės traukos. Žodžiai, kaip ir žmonės, vieni kitus traukia arba ne.

Įdomiausia tai, kad visose kalbose žodžių tarpusavio meilė vis kitokia. Štai lietuviškai mes viską darome, ar tai būtų pažanga, mokslinis tyrimas, klaida ar paslauga, tad mūsų gimtoji kalba niekaip nepadeda mums tinkamai sudėlioti angliškos frazės. Kita vertus, lietuvių kalboje turime ne vieną „apsirengimoˮ žodį (užsivilkti, užsimauti, apsiauti, segėti ir t. t.), o anglai, kalbėdami apie drabužius, puikiausiai gali išsiversti su vienu put on „užsidėtiˮ. Būtent tokius, kartais sunkokai paaiškinamus, tačiau bet kurioje kalboje egzistuojančius daugiau ar mažiau pastovius žodžių junginius tiriantys mokslininkai vasarą susirinko į savo eilinę FLaRN (angl. Formulaic Language Research Network) konferenciją Vilniuje.

Konferencijoje – dėmesys ir jauniems tyrėjams

FLaRN konferencijos istorija prasidėjo Kardifo universitete (Jungtinė Karalystė) prieš geroką dešimtmetį. Ji neatsiejama nuo pasaulinio garso lingvistikos profesorės Alison Wray. Ši mokslininkė sumanė surengti savo ir kolegų doktorantams konferenciją, į kurią būtų lengva patekti, kurioje pradedantieji mokslininkai nebijotų pristatyti visiškai „žalių“ savo tyrimų ar projektų ir kuri nebūtų pernelyg pompastiška ar labai brangi. Pirmosios trys JK vykusios konferencijos (Kardife 2004, Tvikenhame 2005 ir Notingame 2008) tokios ir buvo, tačiau 2010 m. Paderborne (Vokietija), 2012 m. Tilburge (Olandija) ir 2014 m. Svonsyje (JK) jau vyko įprasto formato tarptautiniai renginiai, pritraukę ne tik pradedančių, bet ir labai garsių mokslininkų iš viso pasaulio. Vis dėlto profesorės A. Wray pastangomis FLaRN konferencijose visuomet palaikoma atvirų diskusijų ir draugiško bendravimo atmosfera, jose daug dėmesio ir paramos sulaukia jaunesnieji kolegos.

Bendraudama su kolegomis Vilniaus konferencijoje, A. Wray ne kartą pabrėžė, kad ji labai nori, jog jos ir bendraminčių kolegų pradėti darbai būtų tęsiami. Vienintelis būdas tai užtikrinti – visokeriopai remti jaunus tyrėjus, suteikti jiems kuo daugiau galimybių pasisakyti, pasirodyti, klysti ir pasitaisyti, o kur kitur tą geriausiai daryti, jeigu ne draugiškame mokslininkų susibūrime. Būtent tokia atomosfera ir vyravo VII FLaRN konferencijoje. Šią konferenciją  į mūsų universitetą pakvietė Filologijos fakulteto Romanų filologijos katedros asistentė, mokslo daktarė Laura Vilkaitė. Ji jau dalyvavo dviejose FLaRN  konferencijose ir stažavosi Kardife. Prie konferencijos organizacinio komiteto taip pat prisidėjo kolegos iš Filologijos fakulteto Anglų filologijos ir Vertimo studijų katedrų: prof. Jonė Grigaliūnienė, Jurga Kasteckienė, dr. Birutė Ryvitytė ir prof. Inesa Šeškauskienė.

Ką atskleidė tyrimai ir pranešimai?

Konferencijai pranešimų tezes pateikė per 60 tyrėjų ir jų grupių. Atrinkti 47 pranešimai, iš jų – septyni stendiniai; dalyvavo 64 mokslininkai iš 17 pasaulio šalių. Lietuvos universitetuose dirbantys lingvistai pristatė tris stendinius ir šešis pilnus pranešimus. Pagrindinės pranešimų temos vienaip ar kitaip buvo susijusios su trimis plenariniais pranešimais, kuriuos skaitė prof. Rūta Petrauskaitė (Kauno Vytauto Didžiojo universitetas), dr. Magali Paquot (Liuveno katalikiškasis universitetas Belgijoje) ir, žinoma, konferencijos ir viso „formulinės“ kalbos judėjimo „krikštamotė“ prof. A. Wray.

Trumpai apžvelgiant pristatytus pranešimus, būtų galima pasakyti, jog šiuo metu įvairių pastoviųjų junginių (kolokacijų, pasikartojančių žodžių sekų, samplaikų ir t. t.) tyrimai atliekami dvejopai: psicholingvistiniuose ir neurolingvistiniuose darbuose eksperimentiniu būdu siekiama išsiaiškinti, kaip žmogaus smegenys apdoroja žodžių junginius, ar junginių buvimas tekste palengvina jo suvokimą, ar iš tiesų pastovieji junginiai mūsų „smegeninėse“ egzistuoja kaip junginiai, o ne kaip pavieniai žodžiai. Kita kryptis siejama su tekstynų tyrimais, kurie patvirtina, kad ir sakytinėje, ir rašytinėje kalboje žodžiai sudaro ne atsitiktinius, o statistiškai reikšmingus junginius, t. y. kolokuoja, arba jungiasi, vieni su kitais, ir tuos junginius galima automatiškai išgauti iš tekstyno, tirti pagal juos sudarančių žodžių tarpusavio jungimosi, arba traukos, stiprumą, išskirti tokius, kurie yra svarbesni svetimkalbių mokymo procese, ar analizuoti, kaip ir kodėl svetimkalbių vartojami pastovieji junginiai skiriasi nuo gimtakalbių.

Pastoviųjų žodžių junginių tyrimai atskleidžia pačias įvairiausias kalbos ir kultūros sąsajas, apie kurias dažnai nė nesusimąstome. Į vieną tokių keistenybių atkreipė dėmesį ir šios konferencijos svečiai. Ar kada nors bandėte apibūdinti, kokios iš tiesų spalvos yra juoda duona? Gal pluta kartais ir pajuoduoja, bet pagal spalvų spektrą ji, ko gero, visiškai ruda. „Tai kodėl jos nevadinate ruda duona?“, – kartais stebisi svetimšaliai svečiai. Laimei, pastoviųjų junginių tyrėjai puikiai žino, kas yra kolokacija, ir todėl nė nebandė įrodinėti, kad lietuviai neskiria spalvų. Na, o kitiems belieka susitaikyti su faktu, kad skalsiąją lietuvišką duoną mes vadiname juoda, kad ir kokius atspalvius čia galima būtų įžvelgti.

FLaRN konferencija Vilniuje – atradimų  ir prisiminimų vieta

FLaRN konferencija Vilniuje ne vienam dalyviui tapo asmeninių ir nostalgiškų atradimų vieta. Štai netikėtai paaiškėjo, kodėl Vilnius pritraukė keletą labai garsių pasaulinio lygio lingvistų. Haifos universiteto profesorė, plačiai žinoma žodyno ir leksinės kompetencijos tyrėja, daugelio mokslo publikacijų, sulaukusių pasaulinio atgarsio, autorė Batia Laufer prisipažino negalinti ramiai vaikštinėti po Vilniaus senamiestį, nes viskas ją čia jaudina – būdama dešimties metų ji su šeima iš Vilniaus išvyko į Izraelį. Gatvių pavadinimai, iš vaikystės atmintyje išlikę vaizdai ir garsai – viskas tebėra jautru ir gyva. Konferencija Vilniuje tapo akstinu ryžtis aplankyti gimtąjį miestą. Kiek kitokie jausmai apėmė neuropsichologijos profesorių Johną Sidtisą ir jo žmoną profesorę Dianą Van Lancker Sidtis. Abu mokslininkai dirba Niujorko universitete ir N. Kleine psichiatrijos tyrimų institute. Pasirodo, visi keturi J. Sidtiso seneliai buvo lietuviai. Jis pats dabar lietuviškai moka pasakyti tik keletą žodžių, tačiau Lietuva jam visuomet asocijavosi su tolima senelių gimtine. Abu mokslininkai yra pasirengę dar kartą sugrįžti į Lietuvą, jie mielai bendradarbiautų su kolegomis, netgi atvyktų nemokamai skaityti paskaitų, kurios galėtų sudominti ne tik filologus, bet ir medicinos studentus.