„Mane šiųmetė Nobelio taikos premija nustebino, nes turbūt daugelis tikėjosi, kad ji bus paskirta Sirijos „Baltųjų šalmų“ savanoriams, turint omenyje tai, kokiomis sąlygomis jie dirba ir kokias kančias patiria“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologė Ieva Giedraitytė. Šiemet Nobelio taikos premija atiteko Kolumbijos prezidentui Juanui Manueliui Santosui už pastangas baigti 52 metus trukusį pilietinį karą. Jis pareikalavo mažiausiai 220 tūkst. kolumbiečių gyvybių, o beveik 6 milijonus gyventojų privertė palikti savo namus.

Tačiau referendume Kolumbijos gyventojai nepritarė taikos susitarimui, kurį pasirašė šalies vyriausybė ir FARC partizanai.

„Juanui Manueliui Santosui užteko išmintingumo ieškoti sankirtos taškų, o ne to, kas galėtų konfliktą pailginti arba paaštrinti. Pilietiniame kare dalyvauja ne tik FARC partizanai ir vyriausybė, bet ir sukarintos nelegalios grupuotės, atsiradusios kaip pasipriešinimas FARC. Šios irgi kaltinamos žmogžudystėmis, žmogaus teisių pažeidimais. Kariuomenės vaidmuo konflikte taip pat nevienareikšmis – ne vienu atveju ji kaltinta tuo, kad negynė civilių arba nekaltų žmonių nužudymus nuslėpė teigdama, kad jie priklausė FARC. Kolumbijos Prezidentui reikėjo labai daug stiprybės pasakyti, kad nesilaikys kietos politikos, o ieškos būdų, kaip konfliktą išspręsti“, – komentuoja VU TSPMI politologė.

Pasak jos, ši Nobelio taikos premija gali padidinti Prezidento autoritetą, kuris yra smukęs – šių metų gegužės mėnesį apklausa parodė, kad jį teigiamai vertina tik kiek daugiau nei penktadalis kolumbiečių. Apdovanojimas taip pat gali turėti teigiamą įtaką dabartinei šalies situacijai, nepaisant referendumo rezultatų.

„Taikos procesas Kolumbijai labai svarbus, nes pilietinis karas šalyje tęsėsi 52 metus. Tai iš esmės paskutinis karinis konfliktas Lotynų Amerikoje, užsitęsęs nuo Šaltojo karo laikų. Jis skaldo Kolumbijos visuomenę, tad karo pabaiga padėtų šaliai išsilaižyti žaizdas. Aišku, šis procesas būtų ilgas, nes kolumbiečiai nepasitiki FARC. Bet analizuoti padėtį ir ieškoti kompromiso būtina“, – įsitikinusi politologė I. Giedraitytė.

Nobelio taikos premija neretai sulaukia prieštaringų vertinimų. Lotynų Amerikos studijas dėstanti I. Giedraitytė teigia, kad užduotis iš skirtingų pasaulio konfliktų išskirti vieną negali būti lengva ir absoliučiai nekontroversiška: „Taikos premiją Barackui Obamai ar Europos Sąjungai daugelis vertino labai prieštaringai: kol vieni žavėjosi ES gebėjimu užtikrinti taiką žemyne, kiti kalbėjo apie kolonijinę patirtį, apie tai, kas tuo metu buvo daroma ar nedaroma Viduržemio jūroje, ko padarinius dabar ir matome.“