Praėjo 25 metai, kai 1991 m. spalio 11 d. Vilniaus universitetas susigrąžino Šv. Jono Krikštytojo ir  Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčią. Tuometinio VU rektoriaus prof. Rolando Pavilionio žodžiais tariant, padarėme neįmanomą dalyką – pakartojome istoriją. Lietingą ir vėjuotą spalio 9 dieną universiteto ir bažnyčios bendruomenė susibūrė į VU Šv. Jonų bažnyčios atšventinimo 25-mečio iškilmes.

Šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, pirmasis atkurtos bažnyčios kunigas, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, tėvas Antanas Saulaitis SJ, tėvas Stasys Kazėnas SJ, tėvas Artūras Sederevičius SJ, dabartinis bažnyčios rektorius kunigas tėvas Vidmantas Šimkūnas SJ. Susirinkusiuosius sveikino buvęs VU kancleris, dabar Medicinos fakulteto prodekanas dr. Aleksas Pikturna, ambasadorius, VU alumnas dr. Žygimantas Pavilionis.

„Kai prieš ketvirtį amžiaus čia rinkomės pirmą kartą, jautėme nerimą, tos akimirkos svarbą ir istorinę reikšmę, tikėjome ir laukėme kokio nors proveržio, pabudimo, buvome kupini vilčių“, – kalbėjo dr. A. Pikturna.

Jis džiaugėsi, kad ši nuostabi barokinė bažnyčia įėjo ir įeina į kone kiekvieno universiteto bendruomenės nario gyvenimą. Čia vyksta svarbiausi universiteto renginiai – teikiami diplomai, garbės daktaro vardai, čia semiamasi dvasinių turtų, ateinama susikaupti, atšvęsti ir prisiminti, įvertinti. Šioje bažnyčioje viešėjo svarbiausi valstybės asmenys, skambėjo istorinės kalbos, minimi reikšmingiausi valstybės ir universiteto įvykiai. Šių maldos namų puošybai, atstatymui po karų ir gaisrų skirtos valstybės ir privačios lėšos, samdyti geriausi krašto architektai. Po visų sovietmečio negandų ir praradimų universitetas pamažu ėmė bažnyčią tvarkyti, atkurti, restauruoti. Ir nors dar nemažai reikia padaryti, ji atgavo ne tik savo garbingą vietą mūsų sielose, bet ir susigrąžino meno, istorijos vertybes, rūpestingai restauruojamą paveldą.

Dr. A. Pikturna priminė, kad VU rektorius prof. R. Pavilionis, 1991 m. sakydamas kalbą bažnyčios susigrąžinimo proga, pavadino ją sielos vartais. „Manau, ši sudėtingos istorinės praeities vieta tikrai tokia ir yra. Ji spinduliuoja sutelktą energiją, tikėjimą, laisvą mintį ir sukauptą atmintį“, – sakė dr. A. Pikturna.

Prof. R. Pavilionio sūnus, prisimindamas popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius akademinei bendruomenei, pasakytus per vizitą VU 1993 m., linkėjo: „Kad mūsų visų mylimiausias universitetas, mano gimtasis universitetas, kaip jį dažnai vadinu, būtų ne tik vienas geriausių mūsų universitetų, bet, kaip pasakytų Tėvelis, būtų universitetas iš didžiosios raidės. Kad jis būtų ne tik mokslo ir žinių šventovė, bet dvasingumo, žmogiškumo, žmogaus integralumo židinys. Ir kad Vilniaus universiteto dvasia labai toli ir plačiai skambėtų, suvienytų mūsų regioną, kaip yra pasakęs Jonas Paulius II. Jis skyrė šiam universitetui ypatingą misiją sakydamas, kad Vilniaus universitetas turi mus suvienyti, sujungti. Tvirtai tuo tikiu.“

Po šv. Mišių jų dalyviai pakviesti valgyti arba, tėvo Antano Saulaičio SJ žodžiais, srėbti jėzuitiškos sriubos. Anot jo, bendruomeniškas sriubos valgymas – vienas dvasingiausių dalykų. O žvarbią ir lietingą rudens dieną visiems norėjosi ne tik dvasinės šilumos, bet ir karšto valgio. Sriubos, kuria svečiai buvo vaišinami, receptas yra autentiškas, paimtas iš brolio Ricko Curry SJ knygos „100 jėzuitiškų sriubų“. R. Curry prieš 55 metus Amerikoje kartu su tėvu Antanu SJ stojo į jėzuitus. Nuo gimimo turėjęs negalią, brolis R. Curry tapo geru virėju ir kepėju, o iš jėzuitų namų, išsibarsčiusių po visą pasaulį, surinko autentiškus duonos receptus ir išleido knygą apie duonos kepimą.

Antroji jo knyga buvo apie jėzuitų sriubas. Pirmą kartą VU bendruomenė šią sriubą valgė per universiteto 437 metų minėjimą balandžio 5 d.