„Patys geriausi tie studentai, kurie pasako kažką nauja. Per paskaitą išgirsta unikali mintis man – didžiausia dovana. Štai visai neseniai kalbėjom apie senąją islandų literatūrą, epinės poezijos metriką. Staiga viena studentė, toliau reflektuodama, ištarė fantastišką sakinį apie Romaino Gary prozos ritmiką. Tokios palaimos akimirkos rodo, kad studentas išmoko susieti dalykus, vadinasi, išmoko kritiškai mąstyti“, – džiaugiasi geriausia Filologijos fakulteto dėstytoja, Skandinavistikos centro vedėja dr. Rasa Baranauskienė. Kone du dešimtmečius VU dirbanti skandinavistė kuklindamasi sako, kad šį įvertinimą sutiko labai ramiai, ir priduria, kad jis įpareigoja dėstyti dar geriau.

Skirtingų metodų derinys

Dr. R. Baranauskienė skaito visiems skandinavistams privalomus kursus: įvadą į senąją islandų kalbą ir literatūrą, magistrantams dėsto švedų kalbą, o kaip laisvai pasirenkamus dalykus siūlo islandų kalbą, keltų religiją ir mitologiją, įvadą į keltų literatūrą, taip pat airių kultūros įtaką Europos viduramžių kultūrai. Visus keltologijos kursus dėstytoja skaito anglų kalba, tad juos renkasi nemažai ERASMUS studentų. „Skandinavistikos centras yra labai dinamiškas. Čia nuolat skelbiami nauji kursai. Kiekvienas iš mūsų galvoja, kas būtų aktualu studentams. Visada turiu daug planų, nuolat mąstau apie naujus kursus“, – tvirtina dėstytoja.

Nors jokiame universitete nesimokė pedagogikos, tačiau savo akimis matė ir patyrė, kaip dėstoma skirtinguose Skandinavijos universitetuose. Dr. R. Baranauskienė studijavo geriausiame Švedijos universitete – Upsalos, taip pat Stokholomo, Islandijos universitetuose ir Korko universitete, Airijoje. Dėstytoja įsitikinusi, kad reflektuojantis žmogus gali pasiimti praktiškai viską, kas geriausia, pamatyti skirtingus dėstymo stilius, metodus. Jos širdžiai artimiausia Švedijos pedagogikos sistema: „Švedijoje nepriimtina, kai dėstytojas atsistoja prieš auditoriją ir vienas kalba. Švedai tai vadina korvstoppning („dešrų kimšimu“). Jie labiau vertina pokalbį, diskusiją ir visuomet 15–20 minučių paskaitos laiko palieka klausimams, kurie tampa įdomiausia paskaitos dalimi. Studentai parodo, ar suprato dėstytoją, o šis sulaukia grįžtamojo ryšio. Vienas pagrindinių mokymo metodų Švedijoje – darbas grupėse. Studentai, suskirstyti į grupes, dirba atskirai, o dėstytojas jiems tik padeda. Darbas grupėse išmoko kalbėti, diskutuoti, argumentuoti. Šis metodas Skandinavistikos centre labai populiarus. Kadangi dauguma dėstytojų atvykę iš Skandinavijos, tai jiems įgimta.“

Pati dr. R. Baranauskienė paskaitas skaito tradiciškai, bet visada labai laukia klausimų, diskusijų. Dėstydama švedų ir islandų kalbas siekia, kad studentai dirbtų grupėse, nes taip jie gali daugiau kalbėtis tarpusavyje ir išmokti reikšti savo mintis.

Svarbiausi tie, kurie konkuruoja su savimi

Lektorė, remdamasi savo ir kolegų patirtimi, pastebi, kad mūsų studentai yra drovesni, dažnai bijo klausti, mažiau domisi tuo, kas vyksta už Lietuvos ribų, ir yra uždaresni, o Lietuvoje dėstytoją ir studentą vis dar skiria labai didelis atstumas. Skandinavijoje santykis su studentu individualus. Dr. R. Baranauskienė pasakoja, kad pirmą kartą atvykus į Upsalos universitetą ją ištiko kultūrinis šokas: pamatė visiškai kitokį studento ir dėstytojo bendravimą. „Švedijoje su dėstytoju galite palaikyti labai gerus santykius, bet kai parašysite jam esė, jis vertins šį darbą pagal labai griežtus, objektyvius kriterijus. Jums gali būti neįskaityta, jei rašto darbas neatitiks reikalavimų, bet santykiai su dėstytoju ir toliau išliks puikūs. Švedai geba atskirti vertinimo ir kokybės dalykus nuo santykio dalykų“, – aiškina pašnekovė, nebijanti neformaliai bendrauti ir su savo studentais. Vertinant jaunojo kolegos darbą, jai nesunku atsiriboti nuo asmeninio santykio.

Kas skandinavistės darbe gražiausia? Kai jaunas žmogus per ketverius metus kardinaliai pasikeičia į gera: „Stebiu, kaip pirmam kurse ateina nepasitikinčios savim merginos, bijančios kalbėti, o po ketverių metų jos išeina drąsios, kritiškai mąstančios ir kupinos pasitikėjimo savimi! Nežmoniško grožio momentas pamatyti žmones, kuriems studijų metai nenuėjo perniek.“

Dėstytoją labiausiai nuvilia mokymosi imitavimas. Ji kartais tai pastebi, nors, kaip pati sako, niekada neparodo ir neskaito moralų. Todėl jai visada yra patys svarbiausi tie, kurie eina į priekį ir konkuruoja su savimi, o ne su kitais. „Pasitaiko atvejų, kai labai gabus žmogus, staiga pamatęs, kad grupėje yra pats gabiausias, nustoja mokytis, nes mano, kad kiti turi jį pasivyti. Tai liūdina. Juk toks studentas tik dabar konkuruoja su kurso draugais, tačiau išėjęs už Skandinavistikos centro sienų turės konkuruoti su visu pasauliu. Negalima taip ribotai mąstyti ir sustoti. Žmogus turi realizuoti save, įgyvendinti savo svajones, išnaudoti visas galimybes. To ir mokau“, – savo darbo principus dėsto pašnekovė. Ji taip pat skatina studentus rinktis mažesnių valstybių kalbas: „Mokėdami nepopuliarias kalbas, galite būti reikalingi ir Lietuvai, nes, tarkime, išvertę samių ar farerų kūrinius, supažindinsite tautiečius su kitokia kultūra. Dėl to pati visą gyvenimą mokausi „mažyčių“ kalbų.“

Vertimai naudingi kalbų dėstytojams

Skandinavistikos centro vedėjos interesų lauke yra daugybė kalbų, tarp jų – retesnės islandų, farerų, keltų, airių (gaelic). Todėl dėstymą paįvairina dar viena veikla – vertimais. Dr. R. Baranauskienės dėka galime susipažinti su Švedijos, Islandijos ir Farerų salų rašytojų kūriniais. Ką tik pasirodė jos išversta islandų rašytojo Sjóno knyga „Iš didžuvės nasrų“, kuri bus pristatyta knygų mugėje. Ateityje moteris svajoja išversti švedų Nobelio premijos laureato Harry Martinsono romaną „Kelionės be tikslo“. Dėstytoja skaito labai daug. Šiuo metu susižavėjusi Dante, taip pat labai mėgsta japonų literatūrą. Pradėjusi rašyti disertaciją, nustojo mokytis japonų kalbos, tačiau neatmetanti galimybės vėl prie jos sugrįžti.

„Vertimo subtilybių mokau ir savo magistrantus. Jiems papasakoju šio proceso ypatybes, nes žinau, ką reiškia versti, bendradarbiauti su redaktoriais, žinau, ką reiškia geras ar agresyvus redaktorius. Vertimai ir dėstant yra labai naudingi“, – tvirtina skandinavistė.

Autentiška patirtis

Klausantis, su kokiu užsidegimu ir blizgančiomis akimis pašnekovė pasakoja apie Skandinaviją ir savo patirtį, nejučia išsprūsta klausimas: „O kodėl ji pati sugrįžo dėstyti į Lietuvą?“ Juk turėjo tiek galimybių pasilikti. Moteris šypteli, kad čia ją laiko šeima, tačiau kelionių trūkumo niekad nejutusi. Ir dabar nejaučianti: „Esu labai daug patyrusi. Grenlandijoje mačiau, kaip inuitai darinėja mešką, Fareruose – kaip vietiniai skerdžia banginius, o norėdama patirti, kaip Norvegijos vikingai plaukdavo į Orknio salas, nedidele jachta perplaukiau Šiaurės jūrą. Esu išmaišiusi kone visą Islandiją. Mano patirtis yra autentiška. Tai, ką pasakoju, yra iš pirmų lūpų, ne tik iš knygų. Jos labai naudingos, nes iki neįmanomybės praplečia pažinimo ribas. Todėl visada derinu autentišką patirtį su knygomis. Skaitydama galiu daug geriau suprasti Islandiją. Jeigu prieš važiuodamas į Islandiją perskaitėte bent vieną Nobelio premijos laureato Halldóro Laxnesso knygą, manau, apie šią šalį sužinosite daugiau, negu ilgai joje gyvendami“, – įžvalgomis dalijasi dr. R. Baranauskienė.

1995 m. jai paskirta prestižinė Snorri Sturlusono stipendija, kuri suteikė galimybę tris mėnesius dirbti Árni Magnússono rankraštyne Islandijoje. Įgytą patirtį pašnekovė apibūdina vienu žodžiu: fantastiška. Tai pagerino ir jos skaitomus kursus, nes, pasak moters, investicija į žmogų visuomet atsiperka, juk tai pati svarbiausia investicija.

Prieš beveik trejus su puse metų dr. R. Baranauskienė vadovavimą Skandinavistikos centrui perėmė iš jo įkūrėjos ir ilgametės vedėjos doc. Ērikos Sausverdės. „Tai buvo mūsų aukso amžius, bandau tik nesugadinti to, kas padaryta. Nors centras didėja, auga, įvedėme suomių kalbos mokymą, tačiau tęsiame Ērikos tradicijas ir saugome jos paveldą“, – patikina pašnekovė.

Gražia tradicija, centro vizitine kortele tapo Šv. Liucijos šventė, kuriai pasirodymus rengia tiek studentai, tiek dėstytojai. Taip pat vyksta poezijos vakarai, kuriuose skandinavų kalbomis norintieji skaito eilėraščius. Juos kartais palydi lietuviški vertimai. Juk Skandinavistikos centro studentams natūralu matyti dėstytojus, kurie Šv. Liucijos šventėje nebijo iš savęs pasijuokti, o poezijos vakaruose – su visu rimtumu skaityti poeziją, laikomą aukščiausia kalbos išraiška.