Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto docentui Artūrui Katelnikovui praėję metai buvo labai sėkmingi. Su moksline grupe ir kolegomis iš kitų Europos universitetų jis parengė devynias publikacijas, kurių dalis buvo išspausdintos gerai vertinamuose žurnaluose. Mokslininko praėjusių metų pasiekimų paletėje – Lietuvos mokslų akademijos Jaunųjų mokslininkų stipendija, keletas straipsnių prestižiniuose mokslo žurnaluose, vadovavimas Lietuvos ir Prancūzijos integruotos veiklos programos „Žiliberas“ projektui. Todėl nestebina, kad už svarius metinius mokslo pasiekimus doc. A. Katelnikovas buvo pagerbtas ir VU Rektoriaus mokslo premija. Sausio 23 d. jis išrinktas į naują fakulteto tarybą.
Mokslininkas vadovauja optinių medžiagų tyrimo mokslinei grupei, kurioje atlieka liuminescencinių medžiagų sintezę ir optinių savybių tyrimus. Dalis jo studentų dirba įvairių medžiagų nanodalelių sintezės fotocheminių ir hidroterminių reakcijų metodu srityje. A. Katelnikovas VU Chemijos ir geomokslų fakultete dėsto aplinkos chemijos, atmosferos chemijos ir f-elementų chemijos ir fizikos kursus.
Šiuo metu mokslininkas tiria našių raudonų liuminoforų sintezę ir optines savybes. Dalis jo mokslinės grupės sintetina įvairių medžiagų nanodaleles fotocheminių ir hidroterminių reakcijų metodais.
Dar studijuodamas magistrantūroje jis buvo išvykęs net į tris stažuotes užsienyje, yra Vandos Jankun stipendijos laureatas, pelnęs „Orlen Lietuva“ stipendiją.
Buvęs Jūsų mokslinių tyrimų vadovas prof. Aivaras Kareiva sako, kad Jūs taip domėjotės chemija, kad tiesiog gyvendavote laboratorijoje. Kuo ji Jus taip domino? Kada pajutote pašaukimą chemijai?
Tikriausiai kaip ir visi susidomėjimą chemija pajutau dar mokykloje. Chemija man puikiai sekėsi. Šis dalykas buvo įdomus, kiek kitoks nei kiti. Manau, kad visa tai ir atvedė mane ten, kur esu dabar. Laboratorijoje tikrai praleisdavau daug laiko, nes buvo įdomu sintetinti ir tirti naujas medžiagas. Tokių kaip aš buvo ir daugiau, tad būdavo su kuo pasitarti, jei kas nesisekdavo.
Papasakokite, koks buvo pats įdomiausias Jūsų mokslinio gyvenimo laikotarpis?
Tikiuosi, kad įdomiausias mokslinio gyvenimo laikotarpis manęs dar laukia ateityje. Galvoje knibžda idėjos ir planai, kaip galėčiau plėtoti savo tyrimus. Tikiuosi, kad bus toks metas, kai galėsiu daugiau laiko skirti moksliniams tyrimams ir mažiau kitokiai veiklai. Visada reikia tikėti, kad tai, kas geriausia, dar laukia, o ne jau įvyko.
Kas svarbiausia mokslininkui išradėjui – straipsniai, jų citavimo indeksas, laboratorijos, galimybės daryti tyrimus, moksliniam darbui tinkama aplinka, tobulėjimas?
Svarbu yra galimybė turėti tinkamos įrangos, medžiagų kilusioms idėjoms įgyvendinti, bet svarbiausia, kad mokslininkui būtų įdomu tai, ką jis daro. Visa kita, straipsniai, citavimo indeksas ir t. t., ateina savaime, jau kaip nuveiktų darbų rezultatas.
Ko šiandien reikia, norint tapti sėkmingai dirbančiu jaunuoju mokslininku?
Norint patirti sėkmę mokslininkui reikalingi du pagrindiniai dalykai – tai motyvacija ir gera komanda. Dirbant su motyvuotais studentais ir kolegomis, galima pasiekti gerų rezultatų. Žinoma, kaip ir minėjau, reikia ir įrangos bei finansavimo tyrimams atlikti, bet neturint geros komandos bei motyvacijos ir puikiai įrengta laboratorija neatneš sėkmingų tyrimų.
Šiandien daugelis jaunųjų mokslininkų dairosi į užsienį. Ne paslaptis, kad taip yra dėl mažų atlyginimų ir didelių krūvių. Kokia Jūsų vizija šiuo klausimu? Buvote gavęs vienos Vokietijos bendrovės pasiūlymą pas juos dirbti, bet atsisakėte ir nepalikote Lietuvos. Kodėl?
Tiksliau reikėtų sakyti, kad ne nepalikau Lietuvos, bet sugrįžau į ją, nes Vokietijoje gyvenau ir dirbau gan ilgai. Atlyginimas tikrai viliojo, bet dabar nusprendžiau padirbėti Lietuvoje. Turiu savo laboratoriją, modernią tyrimų įrangą, kuri niekuo nenusileidžia turėtai Vokietijoje, o kai kur ir ją lenkia. Niekada nesakau, kad ateityje gyvensiu tik Lietuvoje. Gavęs įdomų pasiūlymą ar pasikeitus aplinkybėms, manau, kad gerai jį apsvarstyčiau. Tiesiog reikia pasinaudoti visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Taip pat manau, kad dalis jaunųjų mokslininkų išvyksta todėl, kad čia tiesiog nemato perspektyvų.
Ar, be mokslinio darbo, dar dėstote? Kaip sekasi dėstyti? Kas atrodo svarbiausia šiame darbo bare?
Ar sekasi dėstyti, reikėtų klausti studentų, kurie klauso mano vedamus kursus. Studentai noriai renkasi mano dėstomus pasirenkamuosius dalykus, todėl manau, kad dėstyti šiek tiek sekasi. Šiame darbe svarbiausia ne tik išmanyti dėstomą dalyką, bet ir sugebėti perteikti žinias. Kartais užtrunku gan ilgai, kol sugalvoju, kaip sudėtingą dalyką paaiškinti kuo suprantamiau. Dėstant tenka daug kalbėti, kartais man tai būna tikras iššūkis. Stengiuosi studentus įtraukti į diskusiją, užduoti klausimų. Labiausiai patinka dirbti su magistrantais, nes jie daug drąsesni ir nebijo klausti, jei ko nesupranta.
Kokie artimiausi Jūsų, kaip mokslininko, planai?
Kol kas didelių ir konkrečių planų neturiu. Tikiuosi ir toliau plėtoti atliekamus tyrimus, dalyvauti konferencijose, vykdyti projektus. Kartais atsiranda galimybių, apie kurias net nepagalvoji.
Koks Jūsų tyrimų praktinis pritaikymas?
Mes sintetiname medžiagas, kurias galima pritaikyti baltuose šviestukuose (angl. LED) arba liuminescenciniuose saugos žymekliuose. Dabar šviestukai vis plačiau pritaikomi, todėl manau, kad mano tyrimų tema turi šviesią ateitį.
Papasakokite apie savo laisvalaikį.
Kadangi daug laiko praleidžiu mokslinėje laboratorijoje, laiko savo pomėgiams turiu tikrai mažai. Pasitaikius progai mėgstu eiti į žygius, kopti į kalnus. Mėgstu laiką leisti gamtoje, žvejoti, plaukti baidarėmis. Tai puikus būdas pailsėti nuo akademinės veiklos ir pasisemti naujų idėjų.
Komentarų: 3
2017-02-27 19:40
J. A.Labai smagu, produktyvaus darbo ir toliau!
2017-02-27 22:12
AkmuoCitata iš 2014 metais publikuoto straipsnio:
“Sulaukė išskirtinės prof. A. Kareivos paramos. Daug pasako jo tokie žodžiai: „Gavę Artūro pažadą grįžti, iš karto puolėme remontuoti jam laboratorijoje numatytą kambarį, pirkti naujus baldus.“ Artūrui apsigynus disertaciją profesorius pasirūpino, kad Artūrui būtų suteiktas docento vardas”
Šaltinis: Iš mažo miesto – į plačius vandenis, lzinios, 2014-07-01
KLAUSIMAS: Kada universitete baigsime toleruoti “pasirūpinimus” savais ir kitokio pobūdžio nepotizmą? Jei Artūras toks kietas (o aš tikiu, kad jis toks!), kodėl nesuorganizavus atviro tarptautinio konkurso docento vietai? Pats Artūras geriau jaustųsi tokį konkursą laimėjęs, nei vietą gavęs dėl to, kad profesorius “pasirūpino”.
2017-02-27 23:06
ledas nr 9Gabumų turintis žmogus versle visada uždirbs 3-4 kartus daugiau nei universitete. Joks normalus žmogus neis dirbti už grašius. Eina tik tokie, kurie jaučia pašaukimą mokslui arba dėstymui. Katedrų vedėjai visada labai džiaugiasi tokį žmogų parsikvietę ir stengiasi sudaryti jam sąlygas.
Jei atlyginimai universitete būtų bent panašūs į mokamus privačiame versle, tuomet būtų galima kalbėti apie konkursus. Manau, kad kiekvienas vadovas norėtų turėti galimybę rinktis geriausią kandidatą. Bet kol kas realybė tokia, kad nėra iš ko rinktis, džiaugiesi tuo, kad apskritai nors kas nors dėsto.