Nepaisant J. F. Lyotard’o diagnozuotos „didžiojo pasakojimo“ mirties ir šiuolaikinių rašytojų „nušauto“ siužeto, pasakojimai tebegyvuoja knygų ir žurnalų puslapiuose, ekranuose, mūsų pokalbiuose ir sapnuose. XX a. į pasakojimą imta žiūrėti kaip į universalų, meno rūšies neribojamą fenomeną. Taip jį mums pateikia dvi originaliausios teorijos: A. J. Greimo naratyvinė gramatika (semiotika) ir G. Genette’o pasakojimo retorika (naratologija). Jos moko tam tikros skaitymo praktikos.
Skaitydami V. Nabokovo. G. de Maupassant’o, J. Biliūno, J. Savickio ar J. Apučio tekstus, žiūrėdami S. Kubricko, A. Lyne’o, A. Kurosawos ar Ch. Nolano filmus, matome, kaip jų pramanyti naratyvai įformina mūsų pasaulio vizijas, nesąmoningus troškimus, laiko patyrimą, tarpsubjektinius santykius. Kalbėdami apie kitus, jie mums byloja apie mus pačius, apie mūsų patirtį: „Pasakojama apie tave, tik vardas kitas“ (Horacijus).
Struktūralistai leido į pasakojimą pasižiūrėti kaip į universalią – nei žanro, nei meno rūšies neribojamą – problemą. Todėl jie šioje VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro docentės Nijolės Keršytės monografijoje bus pagrindiniai gidai, vedantys klaidžiais pasakojimo pramanų keliais.
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, 509 p., ISBN 978-609-459-798-5.
Komentarų nėra. Būk pirmas!