Grupė Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų atliko tyrimą „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“, kuris pristatytas balandžio 21 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Kai kurie šio tyrimo rezultatai buvo netikėti.

Lietuvos materialios gerovės pagrindas – BVP – pasiekė tris ketvirtadalius ES vidurkio ir tokia pat dalis BVP atitenka gyventojams disponuojamų pajamų forma. Tai solidus pagrindas visų sluoksnių gerovei, jei ne – didžiulė pajamų nelygybė. Baltijos šalyse darbui tenka maža naujai sukurtos vertės dalis, Lietuvoje – apie 10 proc. punktų mažiau nei vidutiniškai ES. Per pastaruosius dešimtmečius ji augo lėčiau nei kapitalo dalis ir tai yra pagrindinė mažų algų priežastis.

Nors ir pagal oficialią statistiką Baltijos šalyse pajamų nelygybė yra tarp didžiausių, tai gana optimistinis vaizdas. Pakoregavus nelygybės rodiklius pagal Nacionalinių sąskaitų makroekonominius duomenis, nelygybė visose Baltijos šalyse ir ypač Lietuvoje yra reikšmingai didesnė. Pagrindinis nelygybės rodiklis – Gini – gali būti ne apie 35 proc., bet 40–45 proc., priklausomai nuo prielaidų, kaip pasiskirsto pajamos iš savarankiško darbo ir verslo. Pastarosios oficialiuose pajamų nelygybės rodikliuose menkai atspindimos.

Pajamų nelygybės pokyčiai Baltijos šalyse procikliški, stinga fiskalinių automatinio pajamų stabilizavimo priemonių. Minimalių algų didinimo nepakanka, svarbus visas algų spektras. 20 proc. didžiausias algas uždirbančiųjų gauna apie 50 proc. visų Baltijos šalyse išmokamų algų ir ši dalis didėja. O 20 proc. mažiausiai uždirbantiesiems tenka tik apie 4–5 proc. viso algų fondo. Algų skirtumai tarp lyčių yra didžiausi Estijoje, tarp miesto ir kaimo – Lietuvoje.

Po įstojimo į ES didžiausia ekonominio augimo rezultatų dalis Baltijos šalyse atiteko turtingiausiam gyventojų sluoksniui: 15 proc. turtingiausiųjų gavo 35–40 proc. viso disponuojamų pajamų prieaugio, tuo tarpu 15 proc. neturtingiausių gyventojų – vos 4–5 proc. bendro pajamų augimo. 5 proc. skurdžiausių namų ūkių gavo tik 1 proc. visos šalies pajamų prieaugio, o 5 proc. turtingiausių – net 21 proc.

Nepaisant dramatiškų demografinių pokyčių, šis veiksnys turi santykinai nedidelį nelygybę didinantį poveikį – emigruoja ne patys vargingiausi ir ne patys turtingiausi gyventojai.

Netikėta, bet tyrimų duomenys namų ūkių lygmeniu rodo, jog pajamų nelygybė iki socialinių išmokų Lietuvoje ir Latvijoje panaši kaip Švedijoje ir Danijoje. Tačiau skirtingai nei šiaurės, Baltijos valstybių perskirstomasis vaidmuo labai menkas. Mokesčių sistema nelygybės Baltijos šalyse beveik nemažina (šiek tiek Estijoje). Tai daro socialinė apsauga ir ypač pensijų sistemos. Estijos senatvės pensijų dizainas turi daugiausia intencijų pajamų perskirstymui.

Baltijos šalių visuomenės sunerimusios dėl pajamų nelygybės. Didžioji dauguma norėtų skandinaviškos ar net dar lygesnės visuomenės. Apie 90 proc. apklaustų lietuvių ir apie 80 proc. estų visiškai sutinka arba sutinka, kad valstybė turi sumažinti pajamų nelygybę. Tai vienas aukščiausių rodiklių tarptautiniuose tyrimuose. Tik apie 10–15 proc. baltų norėtų gyventi šalyje, kurioje nelygybė tokia, kokia dabar. Nepaisant to, kad pastaraisiais pokriziniais metais ekonomikos augimas Baltijos šalyse buvo spartus, beveik pusė lietuvių bei latvių ir trečdalis estų teigia, kad jų asmeninės pajamos nepadidėjo. Tik ketvirtadalis lietuvių ir latvių teigia, kad jos šiek tiek padidėjo (estų – 40 proc.).

Taigi politikai, jei tik orientuojasi į vidutinį rinkėją, gali drąsiai imtis pajamų nelygybės mažinimo priemonių.