Vilniaus universiteto (VU) alumnui, socialinės apsaugos ir darbo viceministrui Eitvydui Bingeliui matematika visada buvo mokslų motina. Nors VU Matematikos ir informatikos fakultete jis studijavo statistiką, tačiau po trejų metų nusprendė save išmėginti kitoje srityje. Todėl įstojo į dabartinę VU Verslo mokyklą. Joje baigė bakalauro studijų programą „Business and Politics in Central and Eastern Europe“. Tačiau svarbią vietą E. Bingelio gyvenime visuomet užėmė savanorystė. 

Ką patartumėte jauniems žmonėms renkantis studijas?

Rekomenduoju nebijoti klausti, megzti naujas pažintis ir keliauti. Svarbu drąsiai kalbėtis su mokytojais. Jie mato stipriąsias mokinių savybes, kurių patys galime nepastebėti, gali nurodyti kryptį, orientuoti teisinga linkme. Taip pat reikia tartis su tėvais, kurie turi gyvenimišką patyrimą. Galiausiai šnekėkitės su draugais, kolegomis, kalbinkite dominančios specialybės atstovus. Reikia tartis su kiek įmanoma daugiau žmonių, diskutuoti ir ieškoti susikirtimo taško jūsų stipriosims savybėms, norams, patarimams ir atrasti savo ateities studijas.

Kodėl nusprendėte statistiką iškeisti į studijas VU Verslo mokykloje?

Matematika man visuomet buvo mokslų motina ir mėgstamiausias dalykas vyresnėse klasėse. Kai mokykloje reikėdavo ruoštis egzaminams, pavargęs nuo ruošimosi spręsdavau matematikos egzaminus, jie buvo atgaiva – savotiškas poilsis. Pati matematika ir statistikos studijos suteikė daug loginio mąstymo, gebėjimo struktūrizuoti dalykus, funkcijas, svarbiausia tai spręsti uždavinius. Nors po trejų studijų metų supratau, kad statistika nedera su mano ateitimi, taip gyvenime atsirado daugiau naujų galimybių.

Verslo ir politikos studijas pasirinkau todėl, kad jos atrodė pakeliui su prieš tai buvusiu darbu nevyriausybiniame sektoriuje – Maltos ordino pagalbos tarnyboje, taip pat tam, kad geriau suprasčiau sritį, kurioje veikiu. Jokiu būdu nesigailiu ankstesnių pasirinkimų, juk gyvenimas tave kažkur veda.

Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti šiuolaikinis universitetas? Kokių įgūdžių, gebėjimų turėtų suteikti jaunam žmogui?

Viso gyvenimo kompetencijų (šypteli). Universitetas duos tiek, kiek studentas norės pats. Nei daugiau, nei mažiau. Informacija išsitrins, jeigu ji nereikalinga. Manau, be galo svarbu žinoti, kuria kryptimi save veikiantį gyvenime įsivaizduoji. Motyvacija atsiranda iš žmogaus, o žinant ko sieki supranti ir jausti ar tai yra pakeliui. Tada reikia kiek įmanoma daugiau stengtis studijų metais įgyti praktinių patyrimų arba užsiimti veiklomis, kurios leistų praktiškai pritaikyti teorines žinias. Be to, svarbios ne tik paskaitos, bet ir kartu studijuojantys žmonės, kurie ateityje gali tapti draugais. Manau, reikia nebijoti save išstumti iš komforto zonos. Statistikos studijų nutraukimas man prilygo išėjimui iš tokios zonos. Kaip ir naujų studijų pradžia ar vadovavimas vienai didžiausių nevyriausybinių organizacijų – jei augti tai tik į viršų. Turi suprasti dalykų, kuriuos darai, prasmę, gebėjimas reflektuoti be galo svarbus. Džiaugiuosi, kad išdrįsau ieškoti šio balanso, nors ieškau jo ir dabar.

Kokia savanorystės reikšmė Jūsų gyvenime?

Tiek studijuodamas, tiek dabar jai skiriu laiko. Man atrodo, savanorystė ypač svarbi visiems žmonėms. Ji man suteikė labai skirtingų patyrimų. Esu toks, koks esu, todėl, kad ir statistikos pasimokiau, ir dalyvavau VU Studentų atstovybėje, ir savanoriavau maltiečių organizacijoje. Visi patyrimai padeda atrasti save kaip žmogų. Kiekviename etape reikia suprasti, ko gali išmokti, pasiekti, nors tuo metu sunku tai padaryti, laiko perspektyva padeda geriau įvertinti dalykus. Svarbu daryti pasirinkimus, kuriuos manai esant teisingus.

Savanorystė, ypač socialinėje srityje, man labai padėjo ugdyti žmogiškąsias, ir pavadinkim minkštąsias kompetencijas. Vėliau padėjau organizuoti stovyklas, savanorišką veiklą ir pan. Taip įgijau organizacinių gebėjimų. Veikla VU Studentų atstovybėje taip pat įkvėpė.

Kaip manote, koks studentų vaidmuo kuriant mūsų valstybę?

Geriausias būdas nuspėti ateitį – ją kurti. Turime kuo daugiau savęs įdėti ir būti šiandien atsakingi už veiksmus, sprendimus dėl mūsų rytojaus. Turime būti drąsūs, gebėti išgirsti kitų argumentus, kontrargumentus, gebėti vertinti rizikas, atrasti galimybes. Jauni žmonės yra tie, kurie spėja ateitį. Mes tokie ir esame.  Ateitį atspėsim patys ją kurdami.

Ar jaučiatės prisidedantis prie Lietuvos kūrimo?

Kiekviename žingsnyje manau, kad palieku kokį nors įspaudą Lietuvos kūrimo procese. Taip buvo tiek mokykloje, tiek savanoriaujant, tiek vadovaujant nevyriausybinei organizacijai. Tikrai nebūčiau sutikęs dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, jeigu nemanyčiau, kad neprisidėsiu prie Lietuvos ir mūsų rytojaus. Jeigu suprasiu, kad niekuo neprisidedu, turbūt baigsiu šią karjerą. Mano noras – stipri pilietinė visuomenė, nevyriausybinis sektorius, atsakinga ir aktyvi visuomenė. Mano žinioje yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos struktūrinės investicijos, todėl sieksiu, kad jos kurtų grąžą ateityje. Taigi manau esąs kuriantis Lietuvą būdamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio komandoje, kartu su ministerijos darbuotojais, Lietuvą puoselėjančiais piliečiais. Jeigu nekurčiau, čia nebūčiau.