Į susitikimą Vilniaus universiteto bibliotekos Č. Milošo skaitykloje atvykęs rašytojas Valdas Papievis pokalbį su skaitytojais pradėjo nuo padėkos už kvietimą ir suteiktos galimybės tarsi atgaline laiko banga sugrįžti į šventovę, kurios slenksčius mynė daug metų. Sakėsi ilgai čia nebuvęs, todėl tai jaudinanti diena.

Rašytojas prisipažino, kad jam daug lengviau rašyti nei kalbėti. Susitikimas prasidėjo romano „Eiti“ ištraukų skaitymu lietuvių ir prancūzų kalbomis. Šio romano ištraukas prancūziškai skaitė jo vertėja aktorė Karolina Masiulytė Paliulienė. Ji pripažino, kad versti buvo tikrai nelengva, nes pati priklauso akademiniam pasauliui ir labai bijojo, jog nepavyks. Tai užtruko ilgai, dažnai teko konsultuotis su autoriumi. Rašytojas patvirtino, kad Karolinai „teko nusibrūžinti alkūnes ir kelius, kol perėjo per žodžių brūzgynus“. Tik po kiek laiko vertėjai pavyko įsijausti ir rasti reikiamus žodžius. Klausytojai turėjo galimybę palyginti, kaip skamba romano ištraukos abiem kalbomis, kokia melodija, kalbos ritmas jas jungia ar skiria. Pasiklausę ištraukų kalbiname autorių.

Esate sakęs, kad Jūsų namai – lietuvių kalba. Kaip skamba Jūsų tekstai prancūzų kalba Jums pačiam?

Taip, lietuvių kalba man yra namai ir parašyta knyga yra tarsi namai. Klausantis Karolinos ir jos prancūziško vertimo jaučiuosi, lyg būčiau kažkur toli išvykęs, atsidūręs kituose namuose, kur lyg viską pažįstu, bet man dar reikia įsigyventi į žodžius, ritmą ir kiek pasikeitusias prasmes. Vertimas – sudėtingas menas. Tai naujieji mano namai, ir aš dėkoju Karolinai, kad juose mane įkurdino.

Koks Jūsų santykis su gimtąja kalba?

Sapnuoju ir mąstau lietuviškai. Manęs dažnai klausia, koks mano santykis su gimtąja kalba svetimoje aplinkoje. Neseniai to vėl paklausė viename rašytiniame interviu. Tada atsisėdęs susimąsčiau, koks gi tas mano santykis. Supratau, kad neturiu jokio santykio, nes tai yra manyje, tai mano tapatybė. Gali ant savęs pykti, džiaugtis savimi, o ant kalbos ar pyksi, džiaugsiesi, ar ja žavėsiesi, ji yra tarsi patronė, o tu esi jos vasalas.

Mano santykis su lietuvių kalba yra ir labai pragmatiškas, nes mokau prancūzus lietuvių kalbos. Kai mokai savo kalbos, pats turi ją labai gerai perprasti. Lietuvių kalba yra labai sunki, bet gerai įsižiūrėjęs turi atskleisti kalbos mechaniką. Svarbus aspektas, kad mes sakome „gimtoji kalba“, o prancūzai – „motinos kalba“. Gal mitologizuotum, jei sakytum, kad kalba užgimsta dar motinos įsčiose, kad ją įsiurbi su motinos pienu. Kalba ateina iš motinos, bet svarbus ir tėvo autoritetas. Įdomus mano vieno mokinio pastebėjimas, jis iš mišrios šeimos – mama lietuvė, tėvas prancūzas. Jis sako, kad turi išmokti lietuviškai. Tik per tėvą vaikai pajunta kalbos autoritetą. Motinos jausminis santykis su kalba ir tėvo autoritetas.Turi paklusti tam tikroms taisyklėms. Man atrodo, labai svarbus ir mokytojo vaidmuo, nes kiekvienas žodis turi savo kultūrinius kontekstus. Verčiant labai sunku pereiti iš vienos kalbos į kitą, skirtingi intonacijos, nuotaikos registrai. Tik mokytojas arba tėvai gali tuos skirtingus kultūrinius kontekstus atverti.

Vienas mano mokinys iš dvynukų.  Buvo labai įdomu, kai jis pasakė nesuprantąs, kas yra vienatvė, nes visad būna su broliu. Man panašiai yra su lietuvių kalba. Kad ir kur būčiau, esu kažkiek ir Lietuvoje, nes visada esu suaugęs su lietuvių kalba, kuri mane visur lydi.

Nemažai rašote apie žmogui skirto laiko baigtinumą. Ar tokios mintys neverčia skubėti, stengtis padaryti kuo daugiau?

Apie tai esu nemažai kalbėjęs. Tik parašęs „Odilę“ sužinojau, kad parašiau knygą apie orią senatvę. Man labiau rūpėjo mums skirto laiko baigtinumas. Nuo vaikystės jaučiame laiko bėgsmą, bet ateina metas, kai aiškiai pamatai tą kitą krantą, tau skirto laiko pabaigą. Ji artėja, ir man labiausiai rūpėjo, kaip susigyventi su tuo laiko baigtinumu. O dėl skubėjimo, poreikio nuveikti kuo daugiau, tai kaip tik priešingai. Man atrodo, kad mes labai sureikšminame darbą, veiksmą, spartą. Nebesakome – laimingas žmogus, sakome sėkmingas. Mane siutina visos tos sėkmės istorijos. Sėkmingą suvokiame kaip turtingą, fotografuojamą viršeliams, lyg tai įprasmintų gyvenimą. Viename interviu neatsargiai parašiau apie tinginystės palaimą, buvo labai įdomių komentarų. Aš siūlau sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Tik tomis tinginystės palaimos būsenomis ir atsiveria aukštieji mūsų gyvenimo akimirksniai, egzistenciniai akimirksniai, atsiskleidžia gyvenimo grožis. Bėgdamas jo nepastebėsi, prabėgsi. Linijos, melodijos, žodžio, žmogaus grožio gali taip ir nepastebėti, gali prabėgti pro savo paties gyvenimą, vienintelį ir nepakartojamą.

Gal todėl taip patraukė Paryžius?

Su draugais prieš man išvykstant surengėme išleistuvių vakarėlį, labai atšilo ir visi išsiveržė į gatves. Vakare patraukėm prie Senos. Kadangi oras staiga atšilo, ten buvo tiesiog minia žmonių, visa krantinė nusėsta.

Pamenu, man buvo didelis lūžis, kai pradėjau svarstyti apie kančios sindromą. Kad gyvenimas būtų prasmingas, gyvenant Vilniuje nuolat atrodė, kad reikia kentėti, kentėti dėl Lietuvos, daug dirbti, skaityti, rašyti, tobulėti, mokytis. O atsidūręs Paryžiuje pamačiau, kad žmonės slampinėja, sėdi ant suolelių, ir atrodo, nėra kur bėgti, kur jau čia labai nubėgsi.

Ar daug skaitote? Kokie Jūsų mėgstami autoriai?

Vaikystėje labai daug skaitydavau. Pamenu, kaip iš bibliotekos nešdavausi didžiausias krūvas knygų. Dabar skaitau mažiau, daugiausia jaunystėje atrastus autorius. Jau minėjau Julio Cortázarą. Namuose turiu tarsi altorėlį, kur sudėtos jo knygos lietuvių, ispanų, prancūzų ir kitomis kalbiomis, ten ir jo nuotrauka su kate. Su juo susiję daug mistikos. Kai pasirodė Valdo Petrausko išversta knyga „Žaidžiame klases“, dar mokiausi mokykloje Anykščiuose, buvau vienuoliktokas. Pats vienas jį sau atradau, o kai atvažiavau į Vilnių, pamačiau, kad čia ištisa Cortázaro manija. Mes iš tos knygos net burdavomės. O vėliau likimas mane su juo suvedė netiesiogiai, kai atsidūriau Ugnės Karvelis viloje, kur jie kartu gyveno. Prisimenu tą dieną, kai ten nuvažiavau ir Ugnė man rodė jo darbo kabinetą, jo rašomąją mašinėlę, jo piešinius. Ji pasakė, kad trumpam išvažiuoja, ir pasiūlė man pasivaikščioti, apsidairyti. Lipdamas laiptais užsisvajojęs ir negalėdamas visu tuo patikėti, nusiverčiau nuo antro aukšto į šezlongų krūvą. Tokia buvo mano artimesnė pažintis su juo.

Ar skaitote lietuvių autorius? Kas iš jų Jums imponuoja?

Šiuolaikinių lietuvių autorių skaitau nedaug. Patinka Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, jau neminėsiu Romualdo Granausko, Juozo Apučio ir daugelio kitų. Kartais pagalvoju, kad tyčia neskaitau žymiausių šiuolaikinių rašytojų, nes nenoriu žinoti konteksto, į kurį patenku. Kartais nežinoti man atrodo geriau, taip ir šiuo atveju.

Ar Jūsų kūrybą veikia politinės aktualijos, teroro grėsmė, emigracija, pabėgėliai?

Tiesiogiai gal ne, bet veikia kaip žmogų. Dirbu Lietuvos radijuje, turiu būti objektyvus, pateikti faktus per daug nesigilindamas. Tiesiog kartoji žodžius, faktus ir tarsi nesuvoki esmės, o staiga trinkteli suvokimas. Kai vyko lapkričio 13-osios aukų paminėjimas Invalidų kieme, skambėjo  muzika, ten stovėjo artimieji, draugai, o kamera lėtai slinkdama iš arti rodė jų veidus. Po trijų minučių reikėjo tiesiogiai kalbėti į eterį, o man pradėjo bėgti ašaros tai matant. Pakišau galvą po čiaupu, susikaupiau ir pradėjau laidą. Nors dabar rašomame kūrinyje kažkiek atsispindi tos temos, bet nelabai tiesiogiai.

Be ko negalėtumėte apsieiti?

Be vyno, cigarečių, meilės ir draugystės.

Ar dažnai dirbdavote bibliotekoje studijų metais? Kas labiausiai įstrigo?

Kurse mūsų buvo net šimtas. Vieni prisimename vienus dalykus, kiti – kitus. Jei visų šimto atsiminimus sudėtume į krūvą, išeitų mūsų studentiško gyvenimo panorama. Labai daug dalykų prisimenu iš tų laikų: ir rimtas studijas, ir nelabai rimtą, kartais bohemišką studentišką gyvenimą. Prisiminimai, sapnai – kuo toliau, tuo labiau nyksta riba tarp tikrovės ir fikcijos. Kartais klausiu savęs, ar taip tikrai galėjo būti? Gal ir nebuvo?

Kaip gimsta mintys, siužetai?

Man labai svarbi kalba ir jos ritmas. Kartais, kai pradedu rašyti, atrodo, kad kalba už mane kuria, dėlioja mintis, kurios ateina tarsi savaime. Kartais atrodo, kad kalba pati kuria tekstą ir atskleidžia manyje tai, ko pats nežinau savyje esant. Tai tarsi savaime pasirašo. Negaliu nieko pasakyti gudriau, negu parašau. Jei galėčiau pasakyti nerašydamas, tai ir pasakyčiau dviem sakiniais.

Leidyklos „Odilė“ atstovė, rašytojo bendrakursė Nijolė Kuolienė prisiminė laikus, kai Valdas dirbo pas rektorių Joną Kubilių, o jo darbo kabinete dažnai susirinkdavo kurso draugai. Valdas kaukšėdavo rašomąja mašinėle ir beveik nekreipdavo į kitus dėmesio, sugebėdavo atsiriboti. Matyt, rašydavo ne tik kalbas rektoriui, bet ir pirmuosius egzistencinius savo romanus. Tada pasirodė pirmasis jo romanas „Ruduo provincijoje“.
Apie 1990-uosius metus, kai gyvenimas kardinaliai pasikeitė ir visi kalbėjo apie permainas, galimybes, Valdas tylėjo, o paskui paaiškėjo, kad padėjo tašką naujo romano 378 puslapyje ir išvažiavo į Paryžių. Dabar, daugiau nei po dvidešimties metų, beveik atsitiktinai romano aplankas atsirado, jį perskaitė keletas žmonių. Išeivijos literatūros tyrėja Violeta Kelertienė laiko jį lobiu, nes nebuvo autentiškų romanų apie Sąjūdžio laikus. Planuojama kitąmet knygų mugėje pristatyti šį romaną – „Širdies kryptis“.