Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro lektorius Giedrius Trakimas su kolegomis Robert J. Whittaker (Oksfordo universitetas) ir Michael K. Borregaard (Kopenhagos universitetas) prestižiniame žurnale Global Ecology and Biogeography paskelbė straipsnį „Do biological traits drive geographical patterns in European amphibians?“, kuriame nagrinėjo kaip rūšies biologinės savybės (kūno dydis, vislumas, gyvenimo trukmė ir rūšies buveinių specifiškumas) daro įtaką Europos varliagyvių paplitimui.

„Prieš išnykstant rūšims jų geografinis paplitimas neišvengiamai mažėja. Taigi jis yra vienas iš svarbiausių rūšies būklės rodiklių. Norėdami sustabdyti rūšių nykimą turime suprasti, kas lemia rūšies paplitimo kaitą. Mokslininkai dirbo su varliagyviais –sparčiausiai pasaulyje nykstančia stuburinių grupe. Jų geografiniai arealai yra linkę mažėti dėl klimato kaitos, kadangi varliagyviai pasižymi maža plitimo geba ir dideliu jautrumu pakitusioms aplinkos sąlygoms“, – teigia G. Trakimas.

Tyrėjams buvo svarbu suprasti priežastis, lėmusias varliagyvių rūšių paplitimą Europoje, o ypač atskirų rūšių sėkmę išplečiant savo geografinius arealus po paskutinio ledynmečio. Kodėl vienos varliagyvių rūšys turi didelį arealą, o kitos – mažą, nors jos turėjo panašias startines pozicijas ir sąlygas atstatyti savo paplitimą po ledynmečio? Siekdami tai nustatyti, mokslininkai surinko duomenis apie įvairias Europos varliagyvių biologines savybes ir geografinį paplitimą. Ryšių tarp šių kintamųjų tyrimui naudotas struktūrinių lygčių modeliavimas.

Šis tyrimas parodė, kad ne kraštutiniai r-strategai (rūšys oportunistės) ir ne k-strategai (geri konkurentai), bet rūšys turinčios tarpinį biologinių savybių rinkinį sugebėjo atkurti didžiausius arealus po ledynmečio. Šios žinios praplečia mokslininkų supratimą apie dabartines ekosistemas, taip pat jos leis pasirinkti optimalią varliagyvių apsaugos strategiją, optimizuoti lėšų panaudojimą Europoje.

Kasmet rūšių apsaugai Europos mastu išleidžiamos dideles lėšos. Pritaikius turimas žinias apie tai, kas lemia rūšies paplitimą, bus galima optimizuoti apsaugos programas ir padaryti jas efektyvesnėmis.