Kasmet tradiciškai rektorius apdovanoja ir sveikina geriausius dėstytojus, mokslininkus bei jaunuosius mokslininkus. 2009 metų rektoriaus mokslo premijos jaunajam mokslininkui laureate tapo Chemijos fakulteto docentė Inga Čikotienė.

Dosjė:

• Organinės chemijos katedros docentė nuo 2009 m., lektorė nuo 2006 iki 2009 m. Paskelbė per 50 mokslinių publikacijų.
• Dėstomi kursai: spektroskopija; organinių junginių analizė; organic chemistry (ERASMUS programos studentams).
• 2003 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą (Magna cum laude diplomas).
• 2006 m. suteiktas fizinių mokslų srities chemijos krypties daktaro laipsnis.
• 2009 m. įteikta Rektoriaus jaunojo mokslininko premija.

Tapote VU 2009 m. jaunojo mokslininko premijos laureate. Ar Jums tai buvo netikėta? Ką Jums reiškia ši premija?

Tai nebuvo netikėtumas, nes pretendentai patys pildė anketas. Tikėjausi, kad galbūt būsiu įvertinta. Buvo labai malonu – tai rodo, kad Vilniaus universitetas vertina mano darbus.

Kokia Jūsų mokslinio darbo sritis?

Mano darbo sritis – organinė chemija, tiksliau, organinių junginių sintezė. Tai naujų sintezės metodų paieška, fundamentalūs organinių reakcijų mechanizmų tyrimai, krypstame į medicininę chemiją. Bendradarbiaudami su užsienio mokslininkais tiriame mūsų susintetintų junginių biologinį aktyvumą. Taigi viena tyrimų kryptis – fundamentiniai chemijos tyrimai, o kita – medicininė chemija, kryptinga biologiškai aktyvių junginių sintezė, jų modeliavimas.

Ar šie tyrimai perspektyvūs?

Manau, taip. Analogiškų darbų pasaulyje atliekama gana daug, daug skelbiama publikacijų pagrindiniuose leidiniuose, išskirtiniai rezultatai patentuojami. Pasaulyje tuo domimasi. Naujų sintezės metodų paieška visados buvo perspektyvi, nes, kad ir kur junginį panaudosi, labai svarbu, ar lengva jį pagaminti, ar sintezės kelias yra vienareikšmiškas ir ekonomiškas, ar galima sėkmingai taikyti sintezės metodą pramoninėje gamyboje. Na o medicininė chemija visados buvo prioritetinė sritis ir naujų efektyvesnių ir netoksiškų vaistinių medžiagų kūrimas ir jų in vitro ir in vivo veikimo mechanizmų nustatymas yra neabejotinai svarbūs. Nobelio premijos laureatas prof. E. J. Corey yra pasakęs „Aš tikiu, kad chemija, įskaitant cheminę sintezę, bus pagrindinis XXI amžiaus medicinos pažangos veiksnys“. Manau, šis teiginys pasitvirtins.

Mokslinių tyrimų rezultatai ir jų perspektyva priklauso nuo pačių mokslininkų entuziazmo ir įkvėpimo. Jei nori dirbti, turi idėjų ir gerą komandą, nėra svarbu, kur tu dirbi – Lietuvoje ar užsienyje. Materialūs dalykai yra įgyjami, o idėjas atsinešame patys.

Ar tikitės praktiškai pritaikyti savo darbo rezultatus?

Jei sintetinamos medžiagos ir tiriamas jų biologinis aktyvumas, negalima sakyti, kad tai vaistų sintezė, nes nuo laboratorijoje susintetintos medžiagos iki vaisto vaistinėje prabėga daug metų. Užsiimam moksliniais, fundamentiniais tyrimais. Bet yra perspektyva, kad kas nors pasinaudos mūsų metodika ir pagamins produktą, kurio reikia kokiam kitam tikslui. Arba mūsų produktais susidomės farmacinės kompanijos, kurios ir užsiima būtent vaistų paieška ir gamyba.

Ar besidomintiems chemija jauniems žmonėms patartumėte studijuoti VU?

Be abejonės. Matau liūdną tendenciją, kad geriausi studentai nuo pirmų kursų žvalgosi į užsienį ir nori išvažiuoti. Ne visi jie paskui sugrįžta į Lietuvą. Labai liūdna, nes juk kažkas turi dirbti ir Lietuvoje. Gal juos vilioja garsesnis universiteto vardas, geresnė, naujesnė aparatūra, geresnės darbo perspektyvos. Ar užsienyje teikiamas teorinis išsilavinimas yra geresnis, labai sunku pasakyti. Žinoma, geresnės studijų ir darbo sąlygos vilioja, o išvažiuoti šiuo metu labai paprasta.

Yra galimybė mūsų universiteto studentams išvažiuoti semestrui į užsienį pagal ERAZMUS programą. Tai labai gera galimybė palyginti mūsų ir užsienio universitetų studijų pobūdį.

Kas Jums mieliau: dėstyti ar dirbti mokslinį darbą?

Išskirti negalėčiau. Mokslinis ir pedagoginis darbas yra gana skirtingi ir kiekvienas turi savo privalumų. Derinti tuos dalykus norėčiau ir ateityje. Manau, kad universitete dėstantis žmogus lygiagrečiai turi dirbti ir mokslinį darbą. O dėstymas įpareigoja nuolat gilintis į dėstomą dalyką, sekti naujoves, plėsti savo akiratį. Geriausias paskatinimas už mokslinį darbą yra priimtas straipsnis prestižiniame žurnale, mokslo bendruomenės įvertinimas, o geriausias pedagoginio darbo atlygis – matyti, kad studentai išmoksta išdėstytą kursą.

Kaip pati pasirinkote chemiją?

Chemija susižavėjau nuo pirmųjų chemijos pamokų mokykloje. Pajutau to dalyko magiją, pradėjau domėtis, skaityti papildomai. Iš pradžių man tai tiesiog patiko, o vyresnėse klasėse jau žinojau, kad noriu studijuoti chemiją, ir jokių kitų variantų net nesvarsčiau. Baigiau Vilniaus Naugarduko vidurinę mokyklą, kurios dabar jau nebėra, reorganizuota. Chemijos mokytoja buvo labai griežta, tai įpareigojo stengtis ir mokytis. Ji man daug padėjo, nes matė, kad man labai įdomu. Padėjo man ruoštis olimpiadoms, davė specialios literatūros. Aš jai labai dėkinga.

Kokia Jūsų nuomonė apie chemiją ir Chemijos fakultetą Vilniaus universitete? Ko trūksta?

Chemijos fakulteto darbuotojai tikrai turi gerą įdirbį, nemažai reikšmingų rezultatų, publikacijų. Mokslinio darbo lygis Chemijos fakultete tikrai geras. Na, kaip ir visiems trūksta lėšų, aparatūros ir svarbiausia – jaunų, gabių ir entuziastingų žmonių, kurie įsitrauktų į mokslinę universiteto veiklą.

Mūsų studentai labai įvairūs. Gaila, bet nedaugelis ateina studijuoti chemijos. Su motyvuotais studentais dirbti lengva ir malonu, nes jie nori žinoti, daug klausinėja, dirba papildomai, į laboratoriją ateina su savo idėjomis. Yra silpnesnių, kurie stoja tik todėl, kad lengviau įstoti, bet mokytis nėra lengva.

Kas Jums yra Vilniaus universitetas? Ar jaučiate bendrą dvasią, ar lankotės renginiuose?

Bendrumą jaučiu. Į renginius ne visada ateinu, bet tą bendrą dvasią tikrai jaučiu. Lyginti fakultetus man būtų sudėtinga, nes mano veikla koncentruota Chemijos fakultete, bet, manau, pats Vilniaus universitetas geras tuo, kad yra tolerancija jauniems mokslininkams, veiklai, yra didelė pasirinkimo laisvė. Gali daryti tai, kas pačiam įdomu ir atrodo perspektyvu, o tai yra pagrindinis mokslininko veiklos variklis.