„Hinc itur ad astra“ – daugeliui Lietuvoje girdėta lotyniška frazė. Vilniaus universiteto (VU) šūkiu tapę žodžiai studijų mugėse, spaudoje ir viešojoje erdvėje universitetą reprezentuoja jau ne vieną dešimtmetį, o pastaraisiais metais kilti į žvaigždes kviečiama vis dažniau. Tačiau prieš du šimtus metų įsivėlusi klaida lėmė, kad tikrasis šios frazės autorius liko pamirštas. Iš kur atsirado VU šūkis?

Martynas Počobutas (1728–1810) – VU rektorius, žymus astronomas. Jis buvo pasaulinio garso mokslininkas, gerai žinomas to meto Vakarų Europoje. Prieš pradėdamas vadovauti VU astronomijos observatorijai (1764–1807) jis dirbo ir mokėsi ne viename Europos universitete ir observatorijoje. Įgytos žinios leido jam sutvarkyti, atnaujinti ir aprūpinti VU observatoriją naujausia to meto įranga – prasidėjo jos klestėjimo metas. Jo iniciatyva pradėtas statyti ir observatorijos priestatas, matomas dabartiniame VU observatorijos kiemelyje.

Kartu M. Počobutas buvo ir poetas, mėgęs rašyti lotynų kalba. Pasak VU bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotojos Irenos Katilienės, apie pomėgį eiliuoti M. Počobutas užsimena ne viename savo laiške. „Jis rašydavo apie Cererą, Paladę ir kitus antikos mitų veikėjus. Be to, būdamas rektorius, aktyviai siekė, kad lotynų išliktų dėstomąja universiteto kalba, nors apšvietos epochoje buvo linkstama prie nacionalinių kalbų vartojimo“, – pasakojo bibliotekininkė.

Todėl nenuostabu, kad ant astronomijos priestato, kurio statyba M. Počobutas asmeniškai rūpinosi, buvo iškaltos jo paties sukurtos eilės: „Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra“ (sen. lot. – Šis namas yra Uranijos, eikit šalin, niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes).

Tačiau, metams bėgant, viešojoje erdvėje paplito įsitikinimas, jog šių eilučių autorius – antikos poetas Vergilijus. Pasak I. Katilienės, taip galėjo nutikti dėl neatidumo arba citavimo klaidos.

Janas Sniadeckis, 1810 m. birželio 30 d. mokslo metų uždarymo ceremonijoje sakydamas iškilmingą kalbą, skirtą M. Počobutui pagerbti, jo eiles pavadino „vertomis Vergilijaus“. Bet paskutinis observatorijos direktorius Matvejus Gusevas 1853 m. išleistoje knygoje „Vilniaus observatorijos egzistavimo šimtmetis 1753–1853“ (teigdamas, kad remiasi J. Sniadeckiu) rašė: „<…> žemiau, centrinėje sienoje, po Jaučiu, didelėmis auksinėmis raidėmis pavaizduotos Vergilijaus eilės: Addidit antiquo virtus nova lumina coelo.“

„Vos po trejų metų išleidžiami populiarieji A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, kurie ir išpopuliarino mintį, kad visos eilutės, iškaltos ant observatorijos sienos, parašytos Vergilijaus. A. H. Kirkoras pats nurodo, kad seka M. Gusevo pateiktu pastato aprašymu, deja, jau su klaidinga autoryste“, – pasakojo I. Katilienė.

Sumaištį dėl autorystės galėjo sukelti ir ant observatorijos fasado, šalia dvylikos zodiako ženklų, esantis Stanislovo Augusto Poniatovskio M. Počobutui įteikto medalio atvaizdas: įvairūs astronominiai instrumentai ir virš jų užrašas „Sic itur ad astra“. Tai – Vergilijaus parašyti žodžiai, randami „Eneidoje“: „Macte noua uirtute, puer, sic itur ad astra.“ Šiuos žodžius Apolonas sako Jului, linkėdamas drąsos: „Tau, sūnau, už šią drąsą šlovė. Taip pasiekia žvaigždynus.“

Tačiau neabejojama, kad VU šūkio autorius yra M. Počobutas. Laiške kolegai jis rašo: „Jau atsisakiau Akademijai rektoriauti, ką dariau be kelių mėnesių 19 metų. Sulaukus septyniasdešimties tai mane jau vargino. Savo dienų pabaigoje užsisklendžiu observatorijoje, ant kurios fasado seniau auksinėmis raidėmis ir užrašiau: „Haec domus Uraniae est; curae procul este profanae. Temnitur hic humilis tellus. Hinc itur ad Astra.“

Pasak I. Katilienės, tai, kad M. Počobuto pavartota frazė iš dalies sutampa su Vergilijaus rašyta, XVIII a. visuomenės nebūtų nustebinę. „Vilniaus akademinės kolegijos profesoriai jėzuitai mokė studentus sekti antikos poetais ir iš jų mokytis. Jie paimdavo frazę ar posakį – kaip „ad astra“ – ir suteikdavo jai naują prasmę, įpindavo į savo kūrinį“, – teigia bibliotekininkė.

Kada tiksliai „Hinc itur ad astra“ tapo universiteto šūkiu – nėra visiškai aišku. „Frazę „Hinc itur ad astra“, kaip jai labai įstrigusią rektoriaus Česlavo Falkovskio inauguracinėje kalboje (1928 m.), mini viena buvusi Stepono Batoro universiteto absolventė, garsi lenkų astronomė Wilhelmina Iwanowska, taip pat šią frazę cituoja ir Č. Falkovskio biografas Józefas Zawadzkis“, – pasakojo I. Katilienė. Šūkis vėl aktyviai pradėtas vartoti švenčiant universiteto 400-ųjų metinių sukaktį 1979 m., nuo to laiko vis dažniau skambėjo kalbose, rektorių inauguracijose, pasirodydavo leidiniuose, atsirado pirmame universiteto laikraščio „Universitas Vilnensis“ puslapyje.