Jaunas ir perspektyvus Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Ekonometrinės analizės katedros lektorius, matematikos mokslų daktaras Vaidotas Zemlys apie matematiką sako ne tik tai, kad matematika – labai demokratiškas mokslas, bet ir tai, kad matematikai patiria ne mažesnes kūrybines kančias nei menininkai.

Dosjė

• Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Ekonometrinės analizės katedros lektorius, matematikos mokslų daktaras.
• Amžius: 29 metai.
• Doktorantūra: matematikos doktorantūros studijos Vilniaus universitete (2004–2008) ir jungtinė doktorantūra kartu su Lilio universitetu Prancūzijoje (2005–2008).
• Dėstomi kursai: matematinė analizė (pratybos); rinktiniai analizės skyriai (pratybos); dėsto matematikos ir informatikos studentams.
• Įvertinimai: dr. V. Zemlio disertacija „Invariantiškumo principas daugiamačio indekso procesams ir taikymai“ pateko tarp geriausių 2008 m. Lietuvoje apgintų disertacijų fizinių, technologijos ir biomedicinos mokslų srityje.

Jūsų disertacija pateko tarp geriausiųjų 2008 m. disertacijų. Apie ką ji, ar toliau tęsiate tyrimus toje srityje?

Yra toks posakis: disertacija – tai toks dalykas, kai iš vieno kapo kaulus perkeli į kitą kapą. Aišku, gal tai ir nėra visiška tiesa. Aš tęsiau savo vadovo darbus ir apibendrinau rezultatus. Įdomesnė yra praktinė mano darbo dalis, o įdomumas tas, kad niekas daugiau taip kaip aš to pasaulyje, kiek man žinoma, nedaro. Nedaro todėl, kad gali būti, jog taip daryti yra per sudėtinga. Jei šnekėsime populiariai, disertacijoje aš pasiūliau būdą, kaip tikrinti, ar įvyko pasikeitimų didelės apimties duomenyse, kai duomenys renkami ne tik pagal individus arba šalis, bet ir įvairiu laiku. Žiūrint iš šalies, tai yra įdomus taikymas, bet ar jis vertingas – laikas parodys.

Kaip tapote matematiku?

Mano abu tėvai yra baigę šį fakultetą, tėvas yra matematikos mokslų daktaras. Aš buvau linkęs į tiksliuosius mokslus – fiziką, informatiką, pradėjau domėtis matematika ir supratau, kad matematika – tai mokslas man.

Yra toks stereotipas, kad matematika – sausas mokslas, tačiau kiek teko sutikti tarp matematikų kūrybingų žmonių! Ar Jūsų gyvenime matematika ir kūryba draugauja tarpusavyje?

Esu baigęs muzikos mokyklą, bet supratau, kad iš manęs muziko nebus. Mano nuomone, nėra tokio darbo, kuriame nebūtų kūrybos. Kūrybą labai mėgsta savintis menininkai, manoma, kad tik jie turi kūrybos monopolį ir galimybę patirti kūrybines kančias, tačiau visuose darbuose yra kūrybos, kūrybines kančias kenčia visi, matematikai – ne išimtis. Matematikoje kūrybos yra ne mažiau nei mene. Kūryba yra tada, kai tu nežinai galutinio rezultato ir turi pasirinkti būdą, kaip jį gauti. Galutinis rezultatas yra tavo fantazijos ir kūrybos vaisius. Matematikoje yra taisyklės, formalizmai, kaip ir muzikoje, dailėje. Visi kuria, ne tik menininkai.

Esate jaunas mokslininkas, dar neseniai pats buvote studentas – koks esate dėstytojas?

Čia jau reikia klausti mano studentų. Dėstau pirmakursiams matematinę analizę, ten nėra jokios interpretacijos – arba padarai, arba ne. Nėra kito varianto. Nėra taip, kad ateis du matematikai ir svarstys – čia galima taip ar kitaip. Taigi mano vertinimo kriterijai yra labai aiškūs: yra padaryta – maksimumas, nėra padaryta – nulis.

Gal galite atskleisti profesines ambicijas, kokie Jūsų ateities planai?

Prasidėjo reforma, tikiuosi, Lietuvoje kada nors bus gerai. Dabar mano noras labai paprastas ir žemiškas – dirbti Lietuvoje ir gauti normalų atlyginimą. Pradėjau dirbti būdamas trečiame kurse. Moksliniu požiūriu – norisi dirbt ir dirbti, rašyti straipsnius, ką nors ištirti, nesimuliuoti veiklos, o kaip išeis – žiūrėsim. Kol kas po disertacijos parašymo per metus nieko gero nepavyko padaryti. Lektoriaus pozicija neparanki tuo, kad reikia daug dėstyti ir moksline veikla užsiimti laiko nėra. Jeigu nori gauti normalų atlyginimą, turi ieškoti projektų, rezultatas – dėstai ir dalyvauji projektuose. Norint gauti normalų projektą, normalų finansavimą, kad galėtum daugiau laiko užsiimti moksline veikla, reikia turėti įdirbį. O norint turėti įdirbį – reikia kažką aukoti. Šiuo atveju dėstymas – toks dalykas, kurio nepaaukosi.

Kokia matematikų perspektyva Lietuvoje? Europoje?

Žmogus su matematiniu išsilavinimu gali daryti viską. Matematiką, mano nuomone, išmokyti ekonomikos yra lengviau, nei ekonomistą išmokyti matematikos. Yra ir išimčių. Štai mūsų katedroje dirba ekonomistai, kurie yra ir labai „kieti“ matematikai. Žmonėms su matematiniu išsilavinimu perspektyvos milžiniškos, nes visuose moksluose, visose srityse reikia matematikos. Ekonometrams, pavyzdžiui, darbo netrūksta, apie teorinės matematikos perspektyvas negaliu kalbėti, nes esu tam per jaunas. Nesu ir nenorėčiau būti tuo, kuris kuria strategiją, nes mano amžiuje reikia užsiimti mokslu, perspektyvos tada pačios savaime atsiras. Matematika yra labai demokratiškas mokslas. Tu arba padarai, arba ne, todėl jei bus padarančių žmonių, perspektyvos bus geros.

Jūs turite savo požiūrį į doktorantūros studijas Lietuvoje. Internete pateiktas Jūsų pranešimas, kuris, deja, kalba ne Lietuvos naudai. Tačiau likote universitete, Lietuvoje, neišvykote į užsienį – turite vilčių kažką čia pakeisti?

Doktorantūroje keisti aš nelabai ką ir galiu, nes nesu doktorantas, o tame pranešime pasakiau tik savo asmeninę nuomonę.

Kodėl likau Lietuvoje? Pirmiausia, mano šeima yra čia, be to, mūsų katedra, kurioje dirbu, yra nuostabi. Kur nors išvažiuoti, aišku, labai norėtųsi, bet reiktų skirti daug laiko ieškojimams, o laiko ir taip trūksta. Kita vertus, mūsų katedroje yra tikrai gerų specialistų, iš kurių galiu pasimokyti. Užsienyje lengviau gauti finansavimą, bet jam pasibaigus sunku gauti poziciją. Lietuvoje atvirkščiai – poziciją gauti nėra jokių problemų, bet už tą poziciją negauni pakankamo finansavimo. Mokytis iš savo katedros kolegų man dar yra ko. Nors turėjau ir turiu galimybių išeiti, bet universitetas yra universitetas. Mano abu tėvai dirba Klaipėdos universitete, akademinė laisvė, kaip karma, kaip likimas, mane veikia. Universitete gera ir malonu, tvarkaisi, dirbi. Visados svajojau ir planavau būti mokslininkas, tai dabar bėgti nuo to, ką planavai, kažkaip neišeina. Galų gale kam keisti tai, kas veikia?

Jeigu taptumėte VU rektoriumi, ką pirmiausia darytumėte?

Jei tapčiau VU rektoriumi, pirmiausia padaryčiau tvarką. Aišku, daryti tvarką – tai toks deklaratyvus teiginys. Visi nori čia daryti tvarką, tačiau tai nėra taip lengva. Reikėtų išsiaiškinti, ką rektorius gali. Rektorius nėra diktatorius, jis turi turėti komandą, reikėtų bandyti judėti tam tikra kryptimi. Bet yra dalykų universitete, kuriuos tikrai būtina taisyti. Mano nuomone, VU yra per daug institucijų (katedrų, fakultetų), kurios tik simuliuoja veiklą. Aš siekčiau geriau jau sumažinti universitetą, atsisakyti kai kurių dalykų, atsisakyti 30–50 proc. darbuotojų, palikti tik pačius geriausius, pinigus permesti jiems, kad galėtų normaliai dirbti. Bet nemanau, kad universitete yra viskas blogai. Vis tiek gyvenimas eina, vyksta procesai, yra procedūros, atestavimai ir, manau, reformos postūmiai bus akivaizdžiai universitetui naudingi.

Norėčiau, kad VU diplomas nebūtų už nieką, norėčiau, kad mūsų studentai darytų garbę universitetui.