Sparčios švietimo kaitos, žinių visuomenės amžiuje, moksleiviams neatsiplėšiant nuo ekranų, keičiantis požiūriui į jų ugdymą ir ugdymo programas, pedagogui jau nebepakanka tik gerai išmanyti savo dalyką, turėti pedagoginių ir psichologinių žinių. Mokymas, orientuotas į aktyvų mokinio vaidmenį, mokytoją skatina imtis naujų, netradicinių vaidmenų, turėti didesnį kompetencijų bagažą.

Šiandieninės kalbos, diskusijos, pranašystės apie šiuolaikinį mokytoją – koks jis turėtų būti? – vargu ar gali nustebinti kokia naujove. Jau girdėti visi įmanomi apibūdinimai, išvardytos įvairiausios mokytojo kompetencijos ir bruožai: kūrybiškas, kritiškas, pilietiškai nusiteikęs, humanistas, lankstus, komunikuojantis, lyderis ir kt. Visa tai nesunkiai galime rasti įvairiuose Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos švietimo dokumentuose. Bet nė vienas iš tų šiuolaikiškumo bruožų netampa panacėja, veiksniu, lemiančiu mokyklos, kuriai tenka atlaikyti daug į ją nukreiptų kritikos strėlių, išgelbėjimą.

Todėl neverta sudarinėti mokytojo kompetencijų sąrašų ir labai tikslių aprašų. Šiuolaikinis mokytojas, jei jis yra geras mokytojas – neįtalpinamas į rėmus, jis juos peržengia. Jo šiuolaikiškumo ir profesionalumo ženklas yra unikalumas. Jis neturėtų taikytis ir paklusti jį ribojantiems kompetencijų sąrašams, nebijotų peržengti jo pedagogines veiklas ribojančius dokumentus, žinoma, jei tas peržengimas yra pozityvus, o ne griaunantis.

Šiuolaikinis mokytojas – netipiškai mąstantis

Kaip rodo užsienio mokyklų gerosios patirties tyrimai, mokyklų sėkmė dažnai yra susijusi su tuo, kad jose dirba visus lūkesčius pranokstantys mokytojai. Jie netipiškai, inovatyviai mąstantys, eksperimentuojanys, prisiimantys atsakomybes net ir ten, kur iš jų to nesitikima. Todėl jie stebina ir sužavi ne tik mokinius, bet ir mokyklų vadovus, nesukontroliuojančius nenumatytų, bet sėkmingų atvejų. Ar tie mokytojai – lyderiai? Nebūtinai. Tai būna ne tik labai matomi ir girdimi, bet ir tyliai, tačiau efektyviai veikiantys mokytojai.

Šiuolaikinio mokytojo tiksliai neapibrėši, nes jo sąvoka nuolat kinta. Bet galima išskirti kelias universalias savybes. Pirmiausia – netipinis mąstymas pergalint rutiniškumą ir pedagoginius stereotipus, gebėjimas naviguoti tarp seno ir naujo, tarp įvairių sričių, įvairiose aplinkose, aktyviai dalyvauti pokyčių lauke.

Šiuolaikinis mokytojas turi motyvacijos kantriai dirbti nugalint sunkias ir nepalankias situacijas, galiausiai jas paversti įdomiu nuotykiu, pamoka ir bendražmogiškų vertybių, dalykinių žinių bei gebėjimų įgijimu. Jo supratimas, kad ir gyvenimas, ir mokymasis yra kūryba, reiškiasi kiekviename žingsnyje, tradicinį ugdymo procesą transformuodamas į kūrybos procesą.

Jis yra ir talentingas pedagogas, vedamas pašaukimo, ir puikus dalykininkas, savo dalyką gebantis diskutuoti visais požiūriais, žinantis jo akademinius naratyvus ir elementarius vizualizavimo ar paprasto aiškinimo pavyzdžius, o svarbiausia – susiejantis su kitomis sritimis: su kultūra, politika, filosofija, menu arba fizika, techno-eko-bioinovacijomis. Jam rūpi ne vien žinių bankas, svarbiausia – jų kontekstai ir tinklai. Jo akiratyje platus žinojimų ir įvairių patirčių laukas, kuriuo norima dalytis su mokiniu, kolegomis, mokinių tėvais.

Kūrėjas ir atsargus vertintojas

Mokytojas yra ne tik kūrėjas, bet ir kritikas. Jo drąsa kritiškai vertinti įvairius reiškinius derinama su atsargumu ir gebėjimu atrinkti, kuo verta, o kuo neverta dalytis su ugdytiniais. Jis kaip čiabuvis jaučiasi technologijų, medijų pasaulyje, bet sykiu reflektuoja ir mokinius moko reflektuoti jų daromą įtaką individualiam ir visuomeniniam gyvenimui, gamtai, padarinius Lietuvos ir viso pasaulio ateičiai.

Mokytojui privalu vertinti kitą, tačiau jis suvokia, kad vertinimas yra pavojingas ginklas, kuris naudojamas tik tuomet, kai to labai reikia, ir labai atsargiai, mat neatsargus ugdytinio įvertinimas gali šį sužeisti, lygiai kaip geras įvertinimas tinkamu laiku – išskleisti ugdytinio gebėjimus. Žinoma, mokytojas, kaip ir kiekvienas, gali klysti, bet savo klaidas moka suvokti, reflektuoti ir taisyti.

Vilniaus universiteto bendruomenės pareiga ir savigarbos reikalas – nenuleisti kartelės, kad ir kokio pigaus ir greito produkto pageidautų globalioji bei vietinė rinka, o kartais ir jos iškreipta dabartinė aukštojo mokslo realybė. Universiteto įsipareigojimą rengti mokytoją, kurio mąstymas ir veikla būtų inovatyvūs ir produktyvūs, orientuoti į tęstinumą, o ne lemiami vienadienio entuziazmo, turėtų lydėti ir valstybės įsipareigojimas už mokytojo darbą tinkamai atlyginti.

Profesorė Lilija Duobienė yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros vedėja.