Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) Biochemijos instituto mokslininkų dr. Audronės V. Kalvelytės, dr. Aušros Imbrasaitės, dr. Natalijos Krestnikovos ir doktoranto Aurimo Stulpino publikacija „Adult Stem Cells and Anticancer Therapy“ išspaudinta knygoje „Advances in Molecular Toxicology Volume 11“, kurią išleido prestižinė tarptautinė akademinė „Elsevier“ leidykla.
VU GMC biochemikų, vadovaujamų dr. A. V. Kalvelytės, parašytame knygos skyriuje „Suaugusio organizmo kamieninės ląstelės ir priešvėžinė terapija“ teigiama, kad, be plataus spektro panaudojimo galimybių biofarmacijoje (pavyzdžiui, naujiems vaistams kurti), suaugusio organizmo kamieninės ląstelės yra ir įvairių toksinių poveikių organizme taikinys. Tarp jų – priešvėžiniai vaistai, kurie kartais negrįžtamai paveikia normalias, sveikas ląsteles, todėl kamieninių ląstelių apsaugojimas yra antras pagal svarbą priešvėžinės terapijos uždavinys.
Publikacijoje pateikiama šiuolaikinė informacija apie įvairius priešvėžinius vaistus – pasiekimus, iššūkius, tendencijas, molekulinius veikimo mechanizmus, taip pat nagrinėjami duomenys apie nepageidaujamą poveikį kamieninėms ląstelėms. Aptariami galimi toksiškumo tyrimo biologiniai modeliai, metodai, sūlomos žinomos ir naujos strategijos šiai problemai spręsti.
„Viena naujausių vėžio terapijos krypčių – vėžio kamieninių ląstelių naikinimas. Žinoma, kad kamieninės ląstelės, tiek vėžinės, tiek įprastos, pasižymi panašiomis funkcinėmis savybėmis – gebėjimu save atnaujinti, būti nediferencijuotos būsenos, daugintis in vitro, atsispirti apoptozės sukėlėjams, efektyviai taisyti DNR pažaidas, taip pat gebėjimu ilgam pereiti į ramybės būseną. Šių ląstelių panašumai apima ir kamieniškumo žymenų (tiek paviršinių, tiek viduląstelinių) raišką, jos beveik identiškos savo signalo perdavimo keliais ir mechanizmais, dėl kurių kamieninės ląstelės dažnai tampa atsparesnės įvairiems poveikiams, palyginti su nekamieninėmis“, – pasakojo VU GMC Biochemijos instituto doktorantas A. Stulpinas.
„Nepaisant to, šie du ląstelių tipai turi ir nedidelių, subtilių skirtumų, kurie gali būti nulemti onkogeninių pakitimų vėžinėse kamieninėse ląstelėse. Žinant šiuos vidinius molekulinius skirtumus, be į vėžines kamienines ląsteles nukreiptų strategijų, galimas poveikis į normalias suaugusio organizmo kamienines ląsteles, siekiant jas padaryti atsparias taikomai priešvėžinei terapijai“, – papildė dr. A. V. Kalvelytė.
Pasak jos, šiandien reikia naujų ląstelinių modelių, atitinkančių konkretų pacientą ir organą, leidžiančių ištirti skirtingų vėžinių ir sveikų ląstelių atsaką, modeliuojant priešvėžinį poveikį in vitro. „Šiuolaikinė terapija turėtų apimti kombinacinį vėžio gydymą, kai kompleksiškai individualios auglio ir jo mikroaplinkos ląstelės skirtingai veikiamos įvairiais chemoterapiniais ir skirtingus signalinius kelius blokuojančiais taikininiais vaistais. Taip pat lygiagrečiai turi būti veikiamos normalios kamieninės ląstelės, jose įjungiant apsauginius mechanizmus“, – teigia mokslininkė.
Šiuo metu, be konvencinės terapijos (chemoterapiniai vaistai, radiacija), atradus onkogenus ir naviką slopinančias genų mutacijas vis labiau naudojama taikinių terapija. Šios mutacijos lemia ląstelių dauginimosi ir žūties dereguliaciją. Taikinių terapija paremta vėžinių ląstelių įgytos priklausomybės nuo onkogeno koncepcija. Ją pasiūlė žymus onkologas Weinsteinas: kritinio onkogeno inaktyvacija lemia vėžinių ląstelių žūtį tuo metu, kai normalios ląstelės, neturinčios šios priklausomybės, išgyvena. Taikinių terapija pagrįsta molekuliniais žymenimis, nustatytais sekvenuojant žmogaus genomą, atliekant proteominius tyrimus, taip pat tiriant RNR, egzosomas.
A. Stulpinas aiškina, kad nors daugeliu vėžio atvejų dar nenustatyti molekuliniai taikiniai, o kai kurie nustatyti neturi jiems sukurtų vaistų, biožymenimis pagrįsta personalizuota vėžio terapija smarkiai pagerino gydymo rezultatus.
„Tačiau vis dažniau kalbama apie tai, kad vėžio gydymo sėkmę labai riboja vidinis auglio heterogeniškumas, į kurį neatsižvelgiama taikant esamus gydymo metodus, paremtus biožymenimis. Ląstelių skirtingumas kiekvieno auglio viduje – esminė atsparumo priežastis. Tai galioja tiek konvencinei, tiek taikininei vėžio terapijai. Atsparumas atsiranda dėl naujų mutacijų taikinio ar kituose genuose. Be to, vis daugiau duomenų rodo, kad atsparumą lemia ir negenetiniai veiksniai: epigenetinės modifikacijos, išorinių sąveikų nulemti signaliniai pokyčiai ląstelėse. Todėl fenotipinis vėžio ląstelių heterogeniškumas šalia genetinio heterogeniškumo dėl skirtingo ląstelių atsparumo vaistams didžia dalimi atsakingas už šiuolaikinės vėžio terapijos nesėkmes“, – apibendrino A. Stulpinas.
Jo teigimu, nors šių dienų terapijos retai kreipia dėmesį į ląstelių heterogeniškumą auglyje, ateities onkologija neišvengiamai remsis naujais būdais, ex vivo platformomis, leisiančiomis vaistų parinkimą ir klinikinio atsako prognozavimą susieti su ląstelių heterogeniškumo, atsparumo terapijai mechanizmais kiekvienu individualiu atveju. Nauja vėžio gydymo strategija – į skirtingo fenotipo ląsteles nukreiptas gydymas.
Komentarų nėra. Būk pirmas!