„Sunku būti chemiku, nuvalančiu nuo pasaulio veido romantizmo apnašą. Įvardindamas pasaulio fragmento molekulinę sudėtį, tu tarsi nudiri odą, o po ja atsivėrusi žaizda suardo ryto harmoniją, paversdama furfuriltioliu skrudintų pupelių kvapą“. A. Brukštus Metachemija, Literatūra ir menas, 2009, Nr 3220.

Dosje:

• 1981 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą;
• 1985 m. suteiktas chemijos daktaro laipsnis. Organinės chemijos katedros docentas;
• paskelbė per 100 mokslinių publikacijų.
• Dėstomi kursai: Heterociklinių junginių chemija; Vaistų kūrimo principai; Alchemija. Veda Organinės chemijos laboratorinius darbus bei pratybas antro kurso studentams. 2009 metais išrinktas geriausiu Chemijos fakulteto dėstytoju.

Matyt, neatsitiktinai docentas išrinktas geriausiu dėstytoju. Jo interesų sritis neapsiriboja organine chemija. A. Brukštus dėsto alchemiją, domisi psichologija, jo publikacijų sąraše ne tiktai organinės chemijos srities moksliniai straipsniai, bet ir apie žmogaus vidaus ir išorės vienovės atstatymą, holizmą.

Kaip tapote chemiku?

Baigiau Ignalinos I-ąją vidurinę mokyklą ir turėjau labai gerą chemijos mokytoją Stasę Sidarienę, kuri mane sudomino šiuo mokslu. Iš tiesų nuo mokytojo labai daug kas priklauso, ypač paskutiniais metais, renkantis būsimąją profesiją. Ypač šiais laikais, kai gana anksti reikia pasirinkti humanitarinę ar tiksliąją mokslo studijų kryptį, o mokinys dar pats gerai nežino, ko norės. Tai apriboja jo būsimos specialybės pasirinkimą.

Ilgus metus dirbate Chemijos fakultete, esate išrinktas geriausiu fakulteto dėstytoju. Kaip vertinate savo darbą? Ar dėstymas Jums profesija ar gyvenimo būdas?

Kurį laiką fakultete dirbau tik mokslo darbuotoju Vaistų sintezės ir tyrimo laboratorijoje pas profesorių Vitą Daukšą. Ilgai vengiau dėstymo, o dabar kuo toliau, tuo įdomiau, nes dėstymas – tai taip pat eksperimentavimas. Niekada nesustoji, kiekvienais metais norisi kažko kito, nes pačiam neįdomu dėstyti taip pat ir tą patį per tą patį. Be to, ir kiti studentai kelia kitokius klausimus. O išrinkimas geriausiu dėstytoju man buvo labai netikėtas.

Kokie dabar studentai? Ar jie ir jų interesai keičiasi?

Studentai – įvairūs, man patinka ir įdomu su jais dirbti. Pats daug naujo iš jų sužinai. Jie jauni, pilni energijos, kažko siekia, dirbdamas su jais ir pats pasikraunu ta energija. Tie studentai, kurie iš tavęs tiesiog siurbia žinias, kartais priverčia tave patį atrasti naujus dalykus. Norisi, kad tokių būtų kuo daugiau. Bent dešimtadalis studentų tikrai atėjo studijuoti chemiją. Pasitaiko ir tokių, kurie neatranda savęs šiame moksle. Jei jie norėjo studijuoti filologiją ar istoriją, skatinu juos, kad pasirinktų tai, kas tikrai patinka, kol prarasti vos keli metai, nes prieš akis dar visas gyvenimas ir tegul jį lydi širdžiai miela veikla.

Kaip kilo idėja dėstyti alchemiją?

Idėja kilo stebint, kokius laisvai pasirenkamus dalykus studijuoja mūsų fakulteto studentai. Vieni rinkosi japonų dramą, kiti – islamo pagrindus. Tai labai įdomu, tačiau ką be chemijos istorijos gali dar pasiūlyti mūsų fakultetas? Taip ir gimė alchemija. Tai buvo tarsi afera, nes, matyt, pirmą kartą Europos istorijoje universitete pradėtas dėstyti toks dalykas. Pradžioje kolegos stebėjosi. Pirmais metais gal žiūrėjo kritiškai. Kai kas kalbėjo, jog tai ne mokslas ir universitete netinkamas, o vėliau, matyt, priprato. Aš niekad perdaug dėl to nesukau galvos. Alchemija gyvuoja jau vienuoliktus metus. Pradžioje dėsčiau kursą tik pavasario semestre, o dabar – ir rudens.

Ar tas paskaitas lanko ir kitų fakultetų studentai?

Man būtų įdomiau dėstyti, jei lankytų ir kitų fakultetų studentai. Pradžioje paskaitas lankydavo biologai. Tačiau yra pakankamai studentų iš Chemijos fakulteto, o klausytojų skaičius – ribotas. Vyksta ne tik paskaita, bet ir diskusijos, todėl negalime priimti daugiau norinčių.

Turiu tokią viziją, kad chemiją reikėtų dėstyti ir filosofams, psichologams, filologams. Reikalinga pusiausvyra: kiek pažengiame, tyrinėdami išorę, tiek turėtume ištirti ir savo vidų. Tai pusiausvyrai atstatyti ir pradėjau dėstyti alchemiją Chemijos fakultete. O humanitarams nepakenktų susipažinti su chemija. Aišku, humanitarams chemiją reikia dėstyti visai kitaip, nei chemikams. Bet ir jiems pajusti molekulinę pasaulio struktūrą būtų prasminga. Esu vedęs alchemijos seminarus psichologams. Nustebino tai, kad kas savaime suprantama chemikams, jiems būna nežinoma, reikia priminti, užpildyti likusias žinių spragas iš mokyklos.

Ar chemija turi ateitį Lietuvoje?

Manau, kad turi. Mažose valstybėse turėtų būti perspektyvios tos sritys, kurios nereikalauja didelių gamyklų. Yra daug pramonės šakų, pvz., farmacija, optoelektronika, kurioms reikia sudėtingų organinių junginių ne milžiniškais kiekiais, o nuo dešimčių miligramų ar kelių kilogramų. Reikia tik kruopščių rankų ir galvos, kuri žino, ką tos rankos daro. Tai čia tik organinės chemijos perspektyvos, o kur dar analizinė, neorganinė, polimerų. Taigi, chemiją studijuoti – perspektyvu. Pastebėjau – jei chemiją baigia geras studentais, studijų pabaigoje jis sulaukia keleto darbo pasiūlymų. Nemažai studentų išvyksta į užsienį, nemažai tokių, kurie jau keliolika metų dirba kitose šalyse.

Kaip jaučiatės dirbdamas Vilniaus universitete?

Jaučiuosi gerai, juk tai šauniausias Lietuvos universitetas. Vilniaus universitete yra mąstymo laisvė, kas yra labai svarbu, riboja tik materialinė bazė, naujų prietaisų trūkumas, tačiau ir tai pamažu keičiasi į gerąją pusę, ypatingai mokymo srityje.

A. Brukštus apie alchemiją: https://www.balsas.lt/naujiena/269278/algirdas-brukstus-alchemija-zmogaus-vidaus-ir-isores-vienoves-atstatymas