Vilniaus universitete (VU) startavus bandomajai pedagoginių kompetencijų plėtros programai dėstytojams „Aktyvaus mokymosi metodai“, beveik pusšimtis dėstytojų – chemikų, matematikų, informatikų, teisininkų – kartu iš patirties mokėsi požiūrių, vertinimo būdų, priemonių įvairovės. Praktika ir pagalba vienas kitam paremta programa padėjo ugdyti gebėjimus taikyti aktyvaus mokymosi metodus arba jų elementus kasdienėje veikloje su studentais.

Eglė Daunienė: „Suaugę žmonės daugiausia išmoksta eksperimentuodami“

Verslo mokyklos verslo programų koordinatorė Eglė Daunienė kurdama mokymų programą pasinaudojo ilgamete praktine patirtimi ir veiklos tyrimo metodologine (angl. action research) prieiga. Tad pagrindinė tokios programos idėja – pats mokymasis apie aktyvius metodus turi vykti aktyviai.

„Aš taip konstravau programą, kad dėstytojai ne tik gautų žinių apie aktyvaus mokymo būdus ir įrankius, bet kad būtinai turėtume ir praktinę dalį – pavadinau ją dirbtuvėmis. Jose, pasiskirstę grupėmis, vieni pasirenka išbandyti kažkurį būdą savo auditorijoje, o kiti – kolegiškai konsultuoti. Vienas nori perdaryti vieną savo seminaro temą, o kiti jam padeda. Taip vyksta mokymasis bendradarbiaujant“, – bandomosios programos idėja dalijosi lektorė. Kitąkart sugrįžę dėstytojai galėjo aptarti, kaip jiems sekėsi, išsiaiškinti, kas pavyko, ir suprasti, kodėl pavyko.

Pasak E. Daunienės,praktikos keitimui labai svarbus visas ciklas: į ką nors konkretaus pasigilinti – nueiti ir atlikti eksperimentą – grįžti ir aptarti, apgalvoti, susirinkti duomenis, pareflektuoti – vėl grįžti į savo aplinką ir vėl daryti naują eksperimentą. Tokiu būdu – derinant paskaitos, grupinio darbo metodus bei savarankišką darbą – ir vyko visa programa. Dalyviai tokių ciklų turėjo keturis.

Lektorė pasidžiaugė, kad dirbant mažose grupelėse labai padėjo skirtingos dalyvių dėstomų disciplinų sritys, tai gerokai praturtino mokymosi procesą, išsklaidė išankstinį skepsį, padėjo ryškiau pamatyti naujas galimybes. Jos manymu, ypač svarbu tai, kad skirtingų dalykų dėstytojai gali vienas kitam padėti.

Taip pat buvo realizuojamas ir jų poreikis bendrauti tarpusavyje. „Man pačiai labai pasitvirtino išankstinė hipotezė, kad keičiant praktiką labai svarbus pozityvus socialinis spaudimas. Jei vienas eksperimentuoja, jam sekasi, tai ir kitam drąsiau eksperimentuoti. Ir mes tokiu būdu vienas kitą sustipriname. Jei socialinis spaudimas pozityvus, jis labai „klijuoja“ kolektyvą. O mokymasis iš bendros patirties taip pat labai sustiprina bendrystės jausmą“, – pozityvius programos aspektus vardijo E. Daunienė.

Lektorė pastebėjo ir papildomų šios programos privalumų, kurių, sako, net nebuvo galima numatyti. Vienoje grupių dalyvavo partnerystės docentas, kuris su savimi atsinešė daug įvairių papildomų įrankių, galimų naudoti vertinimui, komunikacijai tarp studentų. Tai nebuvo programos dalis, bet tokio dalyvio atsiradimas, dalijimasis turimomis priemonėmis ir kitiems pasirodė aktualus. Tai tik dar kartą patvirtino, kokios vertingos yra skirtingos patirtys. E. Daunienė įsitikinusi, kad suaugę žmonės labiausiai mokosi vienas iš kito ir eksperimentuodami. Tik tam reikia sukurti tinkamą terpę, o tai ir buvo daroma visos programos metu.

„Tie žmonės, kurie dėsto čia, Vilniaus universitete, turi labai daug patirties. Tik svarbu atsižvelgti ir į laiką, atrasti jam ir kiekvienam žmogui tinkantį būdą. O kai išbandome naujus dalykus, tai leidžia patirti kūrybinį džiaugsmą, sugrąžina dėstytojus į kūrėjų – kokie jie pirmiausia ir yra – kelią“, – įsitikinusi E. Daunienė.

Aldona Skučaitė: „Svarbiausia nepasiduoti „kam čia to reikia?“ jausmui“

Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytoja dr. Aldona Skučaitė įsitikinusi, kad aktyvių metodų mokymai buvo naudingi. Vienu didžiausių privalumų ji linkusi laikyti grupės įvairovę, t. y. galimybę dirbti kartu su kitų fakultetų dėstytojais, dalytis patirtimi, neformaliai pabendrauti. „Dirbant tik savame rate labai lengva pradėti virti savo sultyse. Tada ir problemos atrodo ypatingos, kitokios, bet pabendravus su kolegomis iš kitų fakultetų pasidaro aišku, kad visi mes labiau panašūs nei skirtingi“, – sakė dr. A. Skučaitė. Ji įsitikinusi, kad nustoti jaustis tarsi vakuume labai padeda būtent mokymasis, kvalifikacijos kėlimas, nuolatinis patirties atnaujinimas.

Dėstytoja taip pat sakė išbandžiusi vieną rekomenduotų aktyvaus mokymosi būdų pratybų metu. Tiesa, darbo perrašant užduotį kitaip būna daugiau, bet studentams įdomiau, jie nori naujovių, todėl toks darbas savaip atsiperka. Mokslininkė teigia pasilikusi keletą minčių dar ir kitam semestrui, nes akivaizdu, kad vien pasakojamasis dėstymo modelis jau atgyvena.

Dr. A. Skučaitė tikisi, kad ši programa bus tęsiama ir toliau, nors pripažįsta, kad būta ir pirminio skepsio. Tik susirinkus atrodė, kad ne visose studijose tokie būdai gali veikti, kai kam gali netikti, bet pradėjus dirbti ir išbandžius naujus metodus abejonės sklaidėsi. Jos manymu, dalijantis mokymų patirtimi svarbiausia nepasiduoti tai įkyriai nuostatai „kam čia to reikia?“ – tik pabandžius atsiranda kartais jau primirštas kūrybos džiaugsmas.

Ramūnas Skaudžius: „Mums reikia nuolat dalintis dėstymo patirtimi“

Pedagoginių kompetencijų plėtros programoje dalyvavusiam Chemijos ir geomokslų fakulteto prodekanui doc. dr. Ramūnui Skaudžiui labiausiai įstrigo mokymo ir mokymosi metodų įvairovė ir suvokimas, kad būtina nuolat ieškoti, išbandyti naujus dalykus, kartais net ir išeinant iš savo komforto zonos. Prodekanas sako panašiuose mokymuose buvęs ir ankščiau, bet šie išsiskyrė profesionalumu. Jis iš naujo įsitikino, kaip svarbu derinti siekinius, metodus, į(si)vertinimo būdus, sekti ugdymo procesą, galiausiai – reflektuoti po paskaitos ar seminaro.

Anot prodekano, mokymai visų pirma pakeitė požiūrį į sandą. „Anksčiau jis man atrodė labiau formalus dokumentas. Dabar manau, kad tai priemonė dėstytojui tiksliai susiplanuoti savo dėstomą dalyką“, – teigė R. Skaudžius.

Mokslininkas sako per paskaitas pradėjęs taikyti rato metodą, kurio metu kiekvienas pasisako, kas paskaitose / seminaruose pavyko ir ko išmoko. Tai padeda sekti ugdymo proceso eigą, nes reali situacija (studentų savijauta, supratimas) gali labai skirtis nuo dėstytojo įsivaizduojamos padėties. Jis taip pat pradėjo dažniau taikyti darbo porose ar grupėse metodą. Tai pirmi žingsniai mokymosi bendradarbiaujant link. Be to, gerokai daugiau dėmesio dabar ir pats skiria kiekvienos paskaitos ar seminaro apibendrinimui. Dėstytojas pripažįsta, kad ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi, bet mokymai davė pozityvų impulsą pokyčiams.

„Reikia nebijoti eksperimentuoti, taip pat naudinga būtų, kad tokiuose ar panašiuose mokymuose dalyvautų kuo didesnė dalis bendruomenės. Mums reikalingi nuolatiniai susitikimai, kur būtų galima diskutuoti, dalintis dėstymo patirtimi“, – įsitikinęs doc. dr. R. Skaudžius. O tai, kad mokymų programos grupę sudarė įvairių fakultetų darbuotojai, jo manymu, padėjo kurti unikalią mokymų atmosferą, atrasti universitetinių bendrumų, leido atviriau išsakyti savo nuomonę, pasisemti kitokios patirties.