„Simboliška, kad jis atvyko būtent šią dieną, kai mes pradedame švęsti naujojo Lietuvos šimtmečio pradžią. Džiugu, kad šiandien, kai yra tokia šventinė nuotaika, svečias atvyksta ne iš bet kur, o iš Islandijos – iš šalies, kuri labai svarbi Lietuvai, iš šalies, kuri pirmoji pripažino mūsų nepriklausomybę“, – Islandijos prezidentą Gudnį Thorlacijų Johannessoną (Guðni Thorlacius Jóhannesson) pristatė Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Artūras Žukauskas.

G. Johannessonas Lietuvos atkūrimo šimtmečio išvakarėse atvyko į Vilniaus universitetą, kur skaitė viešą paskaitą apie Islandijos paramą Lietuvos nepriklausomybei.

Pasak prezidento, Islandijos parama Lietuvos laisvės siekiui 1991 m. yra labai artima jo širdžiai tema. 1994 m., dar būdamas Islandijos universiteto istorijos studentas, jis rašė magistro darbą apie Sovietų Sąjungos žlugimą ir Islandijos paramą Baltijos šalių nepriklausomybei. Vėliau, dėstydamas Islandijos universitete, kaip akademikas išsamiai nagrinėjo naujųjų laikų istorijos įvykius, kurie susiję ir su Lietuva.

Pranešimą svečias pradėjo prisiminimais apie Sovietų Sąjungos žlugimo pradžią. Jis sugrąžino lietuvius į baisiąją 1991 m. sausio 13-ąją, kai vyko atakos gatvėse, buvo apsuptas Seimas, bandyta įsiveržti į Lietuvos televizijos bokštą.

G. Johannessono galvoje išliko net smulkiausios 1991 m. politinių įvykių Lietuvoje detalės, kiekvienas Lietuvos politinių lyderių ir tuometinės Islandijos vyriausybės veiksmas ir net žodžiai.

„Jei iš tikrųjų galvojate taip, kaip sakėte, atvažiuokite į Vilnių ir stokite su mumis prie barikadų“, – po sausio 13 d. įvykių Vytauto Landsbergio telefonu pasakytus žodžius Islandijos užsienio reikalų ministrui prisiminė prezidentas.

Jis pasakojo, kaip Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas po V. Landsbergio prašymo sausio mėnesį gavęs Sovietų Sąjungos vizą atvyko į Vilniuje vykusią didžiulę spaudos konferenciją.

„Islandijos valdžia labai atidžiai apsvarstė galimybę kurti diplomatinius santykius su Lietuva“, – taip tuo metu Lietuvos lyderiams trokštamus žodžius konferencijoje ištarė Islandijos atstovas. Nuo tada prasidėjo diplomatinė misija, kurią vasario 11 d. vainikavo Islandijos užsienio reikalų ministro oficialiai paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimas ir rugpjūčio 26 d. pasirašyta bendra deklaracija dėl diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Islandijos atkūrimo. Kitos didžiosios šalys, tarp jų ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Lietuvos nepriklausomybę pripažino tais pačiais metais, tačiau gerokai vėliau. JAV prezidentui atrodė, kad kai istorija bus parašyta, niekas neatsimins šio nereikšmingo keletą mėnesių vėlavusio oficialaus pripažinimo.

Islandija tarptautiniu požiūriu laikoma tikra ledlauže, žengusia pirmą ir lemtingą žingsnį Baltijos šalių nepriklausomybės istorijoje.

„Aš visada tikėjau, kad Islandija bus pirmoji, ir pagaliau tai vyksta. Dabar didesnės šalys ruošiasi pasekti Islandijos pavyzdžiu“, – V. Landsbergio džiaugsmingai ištartus padėkos žodžius po mūsų šalies nepriklausomybės pripažinimo prisiminė dabartinis Islandijos prezidentas.

Paskaitoje svečias lygino Islandijos ir Lietuvos politinę situaciją 1918–2018 m. Abiejų valstybių suvereniteto kelias prasidėjo tais pačiais 1918 m., Islandijoje nuo tų metų gyvavo demokratija, Lietuvoje, deja, ji neišliko. Antrasis pasaulinis karas Islandijai atnešė gerovę ir nepriklausomybę, Lietuvai – siaubo metus ir nepriklausomybės praradimą. 1953 m. Lietuvoje buvo nuslopintas organizuotas partizaninis pasipriešinimo judėjimas, Islandija tuo metu pasirašė svarbų prekybos susitarimą su Sovietų Sąjunga. Kaip Islandijos tapimas Sovietų Sąjungos prekybos partnere paveikė jos santykius su Baltijos šalimis?

Anot prezidento, atsiradus ekonominių interesų Sovietų Sąjungoje, Islandija turėjo pripažinti faktinę Baltijos šalių politinę padėtį.

„Mes turėjome čia plačiai apimančių ekonominių interesų, islandų laivai plaukė į Baltijos šalių uostus, ir mes Baltijos šalis traktavome kaip šalis, priklausančias Sovietų Sąjungai, bet ne de jure. Islandija niekada neatsisakė Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimo 1922 m. ir niekada formaliai nepripažino Sovietų Sąjungos aneksijos 1940 m.“, – sakė dabartinis Islandijos prezidentas.

Pasak G. Johannessono, solidarumą ir simpatijas už laisvę kovojančioms mažoms valstybėms Islandija jautė visada. Baltijos šalis Islandijos valdžios atstovai palaikė ir joms atstovavo 1990 m. Kopenhagoje vykusioje saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje (į kurią Baltijos šalių atstovai nebuvo įleisti), taip pat ir Lietuvai tų pačių metų kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę. Islandija, nors ir nežengė pirmojo žingsnio diplomatinių santykių link, tačiau nusiuntė sveikinimą ir moralinį palaikymą mūsų šaliai.

Didžiosios šalys Islandijos žodinį palaikymą Baltijos šalims laikė nedidelės valstybės „privilegija“ kalbėti ir elgtis, kaip ji nori, bet kartu tas moralinis palaikymas buvo kaip spaudimas Vakarų pasaulio valstybėms nepamiršti jų interesų.

Pasak prezidento, dabar Lietuva yra laisva, įsitraukusi į svarbiausias politines ir ekonomines Europos šalių organizacijas, pakeliui į gerovę, tačiau šių laikų Lietuvos didžiausia problema yra emigracija. Jos stabdymas šaliai turėtų būti pagrindinis prioritetas – kad jauni lietuviai, šiuo metu siekiantys išsilavinimo, darbo ar nuotykių užsienio valstybėse, galiausiai grįžtų į Lietuvą ir jų gimtoji šalis turėtų jiems ką pasiūlyti.

„Neegzistuoja viena teisinga praeities versija, bet jeigu šalys kurs klaidingą ar perdėtą savo pasiekimų vaizdą, galiausiai tai pradės kenkti joms pačioms. Nė viena tauta negalės sėkmingai gyvuoti, ignoruodama savo nesėkmes ar klaidas“, – apibendrindamas savo kaip prezidento ir kaip istoriko įžvalgas užbaigė paskaitą G. Johannessonas ir lietuviškai pasveikino visus susirinkusius su Lietuvos valstybės jubiliejumi.