Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, ekonomisto, politiko, blaivybės šalininko Algirdo Endriukaičio bandymai 1954–1957 m. Vilniaus universitete baigti teisę, o po 6 metų grįžus iš tremties – ten pat studijuoti istoriją baigėsi nesėkmingai.

Dabar, po daugiau nei pusės amžiaus, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui suteiktas Vilniaus universiteto atminties diplomas jam yra kaip prisiminimas apie gražius jaunystės laikus, kai į pasaulį žiūrėjo su jaunatvišku idealizmu.

Šį atminties diplomą signataras A. Endriukaitis atsiims per balandžio 13-ąją įvyksiančią ceremoniją.

Atminties diplomai yra  Vilniaus universiteto iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis. Ja siekiama prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.

Vaikystė karininkų apsuptyje

A. Endriukaitis gimė 1936 m. Kaune. Tėtis tuo metu tarnavo kariuomenėje – buvo sanitarijos puskarininkis, o mama – darbininkė. Tėvai buvo kilę iš Suvalkijos krašto.

Iki 1939 m. visa šeima gyveno Alytuje. Kai Vilnius vėl atiteko Lietuvai, tėtis buvo perkeltas į sostinę iki pat okupacijos – 1940 m. pradžios.

Dėdė taip pat buvo karininkas ir tarnavo Lietuvos kariuomenės generolo Povilo Plechavičiaus kariuomenėje, todėl vaiko prisiminimuose būtent su karininkų atributais susiję vaizdai išliko atmintyje iki šiol. Jis prisimena, kaip kartą dėdė buvo pas juos užsukęs į namus ir jo karinė kuprinė berniukui paliko didelį įspūdį.

„Savas kraštas, sava tėvynė – namuose kitaip nebuvo kalbama ir galvojama“, – apie šeimoje skiepijamas patriotines vertybes pasakojo A. Endriukaitis.

Karui atėjus visa šeima pasitraukė į gimtąją Suvalkiją. Šakių rajone, Jankuose, Algirdas baigė pradinę mokyklą, o paskui mokslus tęsė Pilviškių vidurinėje mokykloje.

Mokykloje, pasak A. Endriukaičio, pedagogai nebuvo indoktrinuoti ir joje vyravo laisva, lietuviška dvasia. Nuostatos dėl režimo buvo aiškios, o mokytojai išmintingi, kultūringi. Kai kurie jų pateikiamais palyginimais, tezėmis ar pamokymais, kad reikia turėti išdidumo ir savigarbos, nebūti pastumdėliais, įkvėpdavo pasitikėjimo savimi. To A. Endriukaičiui niekada netrūko. Jis buvo bebaimis, aktyvus, smalsus, nors ir ne pats stropiausias mokinys klasėje.

„Mokykloje nebuvau pirmūnas, bet ir ne uodegoje vilkausi. Po pamokų, kaip visi, mokykloje žaidžiau krepšinį ir šachmatais, dalyvaudavome šachmatų turnyruose“, – pasakojo A. Endriukaitis.

1952 m. dar tebesimokydamas mokykloje, būdamas vos 16 metų, su giminaičiu ir dar vienu bičiuliu išplatino proklamacijas – agitacinius lapelius.

„Ranka surašėme iš sąsiuvinio lapų per pusę perlenktų 30 propogandinių antikomunistinių lapelių tokiu turiniu: „Netikėk komunistais. Nepasiduok propagandai, Lietuva bus laisva“. Ir baigėme tekstą: „Mirtis komunistams“. Šis pasakymas mums susikomponavo iš tų sovietinių knygų, kurias reikėdavo mums skaityti, ir jose būdavo toks šūkis: „Mirtis vokiškiesiems okupantams“, – pirmąjį pasipriešinimą sistemai prisiminė A. Endriukaitis.

Pasak jo, vėliau kaltinamajame nuosprendyje buvo įrašyta, kad jie grasino mirtimi komunistams, nors neturėjo nei ginklo, nei ruošėsi ką nors žudyti. Tiesiog ant lapelių surašė tuos skambius šūkius ir sumetė į pašto dėžutes, dalį jų priklijavo viešose vietose.

A. Endriukaitis vis stebėjosi, kaip tuo metu pavyko nepapulti į saugumiečių akiratį, kodėl niekas neišaiškino, nebuvo jokių apklausų dėl to įvykio.

Rektorius mokė apsiginti nuo kaltinimų

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

1954 m. A. Endriukaitis iš gimtojo krašto išvyko studijuoti teisės į Vilniaus universitetą.

„Iš anksto studijuoti teisės neketinau ir nepatyriau iš šalies jokio raginimo nei agitavimo. Gal teisė pasirodė įdomiausia iš tuo metu Vilniaus universitete buvusių specialybių“, – apie studijų pasirinkimą svarstė signataras.

Studijuoti jam nebuvo sunku, gaudavo padidintą stipendiją, gerai išlaikydavo visus egzaminus. Universitete susirado bendraminčių, su kuriais tarpusavyje kalbėdavosi apie studijas ir politines aktualijas.

Tą kartą taip pat buvo daug džiugių pašnekesių, kai 1956 m. spalio 25 d. Vengrijoje prasidėjo bruzdėjimai prieš imperiją, kurie ir įkvėpė lapkričio 2 d. Vėlinių įvykius Vilniuje. Trečiakursis studentas atsimena vyravusias pakilias nuotaikas universitete, ėmė augti ir noras pasipriešinti, ką nors pasakyti ir pasireikšti. Kažkas ant Vilniaus universiteto centrinių rūmų pastato užrašė „Tegyvuoja Vengrijos revoliucija“.

„Viskas vyko spontaniškai, mes ėjome dviese su kitu bendrakursiu į Vėlinių demonstraciją. Informacija apie šį minėjimą sklaidė universitete iš lūpų į lūpas. Atrodė, kad jos labai niekas ir neorganizavo, arba aš nežinojau organizatorių“, – prisiminė A. Endriukaitis.

Per Vėlinių minėjimą Rasų kapinėse prie Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų Lietuvos žymių asmenų kapų buvo giedamos tautiškos giesmės, žmonės meldėsi. Kai būrelis demonstracijos dalyvių patraukė iš Rasų kapinių ir priėjo prie geležinkelio pervažos, ji užsidarė, nes iš Maskvos pusės atvažiavo traukinys.

„Ir tie žmonės prie pervažos vis kaupėsi ir kaupėsi – stichiškai susidarė turbūt arti 1000 žmonių. Buvo iškviesta kariuomenė ir generolas“, – pasakojo tų įvykių liudininkas.

Jau tą vakarą buvo suimti keli žmonės, kiti pradėti akyliau stebėti, apie kitus buvo renkama informacija. Kadangi minėjimo dalyviai daugiausia buvo studentai, represijos persikėlė ir į universitetus. Jų neišvengė ir A. Edriukaitis, kurį paskundė bendrakursis, po to liudijęs prieš jį. Iš karto po Vėlinių įvykių jam universitete buvo nubraukta stipendija.

Iš to laiko A. Endriukaičiui išlikęs ryškiausias prisiminimas, kai pats universiteto rektorius Juozas Bulovas po Vėlinių įvykių sukvietė daugiau kaip 20 studentų grupelę pas save į kabinetą ir mokė juos, kaip reikia atsiginti nuo kaltinimų.

„Jūs sakykite, kad gatve ėjo masė, ji jus įtraukė ir jūs tuose įvykiuose atsidūrėte netyčia, nei jūs vadovavote, nei žinojote apie tą demonstraciją, nei buvote jos veikėjai“, – tuometinius rektoriaus pamokymus prisiminė A. Endriukaitis.

Toks tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus poelgis jam atrodė drąsus, nes tarp tų pačių studentų ar kitų darbuotojų galėjo pasitaikyti žmonių, kurie praneš apie tokius jo veiksmus.

Po daugiau kaip trijų mėnesių nuo Vėlinių demonstracijos, 1957 m. vasario 14 d., trečiakursis A. Endriukaitis buvo suimtas.

„Vidurnaktį du kviestiniai atvažiavo su „Volga“ į Tauro kalno bendrabučius, padarę kratą mane suėmė ir išvežė į Lukiškių kalėjimą. Nuo lapkričio įvykių iki vasario 16 d. aš dar lankiau paskaitas, laikiau egzaminus. Tiek laiko jiems užtruko surinkti visus duomenis apie mane ir apie mano praeities darbus“, – pasakojo apie suėmimo naktį A. Endriukaitis.

Tuo pačiu metu buvo suimtas ir A. Endriukaičio kurso draugas Juozas Alekna. Nors jis nebuvo tiesiogiai susijęs su Vėlinių byla, bet garsėjo antisovietiniais pasisakymais ir replikomis, už ką jam taip pat skyrė kalėti 4 metus. A. Endriukaitis už kaltinimus priešiška valdžiai veikla nuo 1952 m. buvo nuteistas 6 metams laisvės atėmimo, kuriuos visus ir praleido Mordovijos lageryje.

Lageris su lietuvių krepšiniu

Lageryje kalėjo kelių tautybių žmonės, tarp jų buvo ir vokiečių, bet dauguma kalinių buvo lietuviai.

Pirmieji metai lageryje buvo lengvi, nes pati sistema jame buvo ne griežto režimo, ne kaip tuose lageriuose, kurie veikė iš karto po karo. Badmečio A. Edriukaičiui kęsti taip pat neteko, nors kelios griežtos taisyklės tokioje struktūroje netruko atsirasti.

„Pradžioje lageryje buvo geros sąlygos: galima buvo auginti plaukus, siųsti laiškus, gauti neribotą skaičių siuntinių, buvo leidžiami net lankymai. O paskui apribojo siuntinius – iki 5 kg siuntinį galėjai gauti per ketvirtį po vieną. Kartą tėvų siųstą 5,3 kg siuntinį grąžino atgal“, – pasakojo signataras.

Lageryje buvo šiokia tokia biblioteka, taip pat buvo galima užsisakyti ir siųstis paštu įvairių Vakarų Europos autorių verstines knygas iš Maskvos. A. Endriukaitis tuo dažnai naudojosi ir skaitydavo knygas apie karą, Vakarų Europos filosofijos istoriją.

Lietuviai lageryje buvo subūrę net kelias krepšinio komandas („Vytis“, „Gedimino stulpai“„Lituanica“, „Pilėnai“) ir buvo neįveikiami šioje srityje. Pats A. Endriukaitis žaidė „Gedimino stulpų“ komandoje.

„Iš Vilniaus atsiųsdavo sportinių marškinėlių, mes nusipiešdavome ant jų Gedimino stulpus ir žaisdavome prieš kitų tautybių lagerio komandas“, – sakė A. Endriukaitis.

Iš Vilniaus su šviečiamąja misija į lagerius atvykdavo saugumiečiai skaityti paskaitų ir kas 5 metus patikrinti atliekančių bausmes kalinių. Per tuos patikrinimus A. Endriukaičiui teko susidurti su nuo 1940 m. dirbusiu patyrusiu saugumiečiu Nachmanu Dušanskiu, dalyvavusiu operacijose nužudant J. Vitkauską, A. Kraujelį ir kitus partizanų vadus, vadovavusiu partizano A. Ramanausko suėmimo operacijai ir kitų sovietų valdžiai nepalankių Lietuvos gyventojų žudynėse ir kankinimuose. Jis jį apklausinėjo ir apkaltose dėl Vėlinių bylos įvykių, bet jokių grasinimų ar keiksmų iš jo pusės tada neišgirdo.

Išvykdamas iš lagerio N. Dušanskis įteikė A. Endriukaičiui savo telefono numerį, kuriuo jis grįžęs iš lagerio ir susidūręs su problemomis galėtų paskambinti, bet tuo pasiūlymu A. Endriukaitis niekada nepasinaudojo ir neketino.

Įgyvendino lietuvių viltis gyventi nepriklausomojo Lietuvoje

Vos tik grįžęs iš lagerio 1963 m. vasario mėnesį A. Endriukaitis iš karto pagalvojo, kad norėtų neakivaizdžiai studijuoti istoriją Vilniaus universitete.

„Man buvo perduotas tuometinio Istorijos katedros vadovo B. Sudavičiaus pasirašytas raštas, kuriame jis man rekomendavo pasirinkti artimesnę darbui specialybę. Tuo metu aš dirbau degalinėje“, – tiksliai prisiminė savo archyve saugomo rašto turinį A. Endriukaitis.

Nepavykus studijų planams, A. Endriukaitis persikėlė į Kauną, kur apsigyveno ir su pusbrolio pagalba įsidarbino fabrike saugumo technikos inžinieriumi.

„Vėliau persikėliau arčiau tėvų, lengvai įstojau neakivaizdžiai studijuoti ekonomiką-agronomiją į Žemės ūkio akademiją, kelerius metus dėsčiau ekonomiką Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio technikume. Čia Šakių saugumietis išsikvietė ir pasiūlė eiti dirbti į Kudirkos Naumiesčio fabriką ekonomistu, aš delsiau, o po jo likvidavimo perėjau dirbti į kolūkius ekonomistu“, – pasakojo A. Endriukaitis.

Grįžęs į Šakius, į savo tėvų namus, tapo Šakių rajono Sąjūdžio tarybos pirmininku, 1990 m. Šakių apygardoje buvo išrinktas į Lietuvos Seimą, kur 6 metus dirbo biudžeto komitete, laikinojoje komisijoje KGB veiklai Lietuvoje tirti.

Kaip prisimena politikas, gražūs buvo Sąjūdžio laikai. Anot jo, Seime buvo susirinkusi pakili, intelektuali publika, kuri priimtu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktu įgyvendino visų lietuvių viltis gyventi laisvoje valstybėje.

„Pasirašant Kovo 11-osios aktą salėje vyravo rimtis. Baimės ar abejonių nebuvo, bet nebuvo ir linksmo džiaugsmo, nes širdyje kirbėjo rūpestis ir nežinomybė, kas bus toliau, ar nepanaikins mūsų suvereniteto“, – svarbią Lietuvai dieną prisiminė signataras.

Po savęs nori palikti M. Valančiaus ženklą

Viena iš signataro aistrų yra aforizmų ir citatų rinkimas. Jis yra surinkęs ir išleidęs kelias aforizmų knygas apie alkoholizmą ir liberalizmą („Klastingas apgavimas“, „Liberalizmas, kaip visuomenės griūtis“).

A. Endriukaitis visada bandė mintimis ir darbais sekti didžių lietuvių Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Motiejaus Valančiaus keliais. Todėl ir dabar jis prasitarė, kad Lietuvai po savęs norėtų palikti M. Valančiaus ženklą. Nepriklausomybės akto signataras yra blaivybės judėjimo dalyvis ir vienas iš Blaivybės muziejaus Šakiuose įkūrėjų. Muziejui jis planuoja palikti turtingą, daugau kai 50 metų kauptą medžiagos archyvą blaivybės tema.

O gautą Vilniaus universiteto atminties diplomą perduos vaikaičiams kaip prisiminimą, kad jų senelis studijavo universitete. „Man tai yra prisiminimas, kad buvo tokie gražūs jaunystės laikai, kai žiūrėjau į pasaulį kitokiomis akimis“, – sakė signataras.

Atminties diplomų įteikimo iškilmės vyks balandžio 13 d. (penktadienį) 14 val. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje (Universiteto g. 3, Vilniuje). Iniciatyvą „Grįžtanti atmintis“ iš dalies finansuoja Geros valios fondas.