Trečiadienį Vilniaus universitetas ir advokatų kontora GLIMSTEDT, organizuojantys atvirų nemokamų paskaitų ciklą #LEAD (Learning, Achieving, Educating, Developing), pakvietė paklausyti VU Filologijos fakulteto docento, žymaus lietuvių kalbos puoselėtojo ir tyrinėtojo Antano Smetonos paskaitos apie dabartinį lietuvių kalbos būvį. Mokslininkas siūlė patyrinėti, ar mūsų kalba merdi, o  gal niekada taip neklestėjo kaip dabar?

Mūsų kalbai – aukso amžius

Lietuvių kalbos tyrėjui svetima verksmingoji kalbos puoselėjimo politika, bet dar labiau nepriimtina ir neprotinga atrodo agresyvioji arba kosmopolitiškoji kalbos nepuoselėjimo politika.

„Kaip ir kiekvienas reikšmingas ir protingas dalykas, šis reiškinys greičiausiai yra per viduriuką: viena vertus, jis turi savo raidą, kita vertus, mes, kaip sąmoningi, nuoseklūs savo kalbos puoselėtojai, tos raidos kryptis turime pareguliuoti patys“, – paskaitą pradėjo doc. A. Smetona.

Žmonės, piešiantys lietuvių kalbos „griūties“ scenarijus, dažnai neturi platesnio kalbos suvokimo konteksto. Pasak A. Smetonos, kad mažiau būtų nerimo dėl mūsų kalbos likimo, mums situaciją turėtų padėti įvertinti faktai, žiūrėjimas plačiomis akimis į mus supančią aplinką. Kalbininkas teigia, kad tvirtinimai apie lietuvių kalbos nykimą, skurdinimą yra melagystė. Kaip tik šiandien, anot mokslininko, lietuvių kalbos situacija yra geriausia, kokia yra buvusi per pastaruosius 3–4 šimtmečius.

Nagrinėjant kalbą, A. Smetona pataria nepamiršti, kad tai yra vienas iš labiausiai mūsų gyvenime kintančių reiškinių. Tas kitimas vertinamas prieštaringai. Viena vertus – apskritai nepripažįstamas, kita vertus – sunkiai suprantamas. Tačiau lietuvių kalbos tyrėjas mano, kad reikia džiaugtis, jog kalba nestovi vietoje kaip pelkė.

Dalykus, kurie rodo kalbos kitimą, nesunku įžiūrėti ir pamatyti. Pavyzdžiui, pagonybė buvo beraštė kultūra, žmonės buvo – žodžio, su Gutenbergu arba su krikščionybe atėjo knygos amžius, o dabar yra vaizdų epocha. Jau tai parodo kalbos įrankių kitimą.

Iki XX a. lietuvių kalbos namai – kaimas

Kalbos kitimą tiria kalbos istorija ir lingvistinė prognostika. Kalba keičiasi – modernėja. Jei keičiasi, vadinasi, yra įmanoma nustatyti ir keitimosi greitį.

„Šiandieniniai Graikijos vaikai Homero „Iliadą ir Odisėją“ skaito lygiai taip pat kaip ir mūsiškiai – kaip užsienio literatūrą. Senoji graikų kalba ir dabartinė jų kalba yra kilusi viena iš kitos, bet, deja, joms susišnekėti jau nebeįmanoma“, – graikų kaitos pavyzdį pateikė kalbininkas.

Tačiau 500 metų senumo „Katekizmo“ pavyzdys rodo kiek lėtesnį ir mažesnį lietuvių kalbos pokytį. Nes ir šiandien jį skaitydami viską galime suprasti. Sunkiai įskaitomas yra tik pats raštas, kuriuo parašyta pirmoji lietuviška knygelė, bet kalba ir raštas nėra tas pats.

Anot doc. A. Smetonos, šis pavyzdys nerodo, kad lietuvių kalba visiškai nepasikeitė. Tačiau, palyginti su dabar esančiomis pasaulio kalbomis, lietuvių kalba keitėsi daug lėčiau, ji išlaikė archajiškesnes formas, todėl dažnai galvojama, kad ji yra viena seniausių kalbų pasaulyje. Pasak kalbininko, sakyti, kad mūsų kalba yra senovinė, seniausia – klaidinga, kad archajiška – visiška tiesa.

„Kalbos kitimo greitis pirmiausia yra susijęs su sociokultūrinėmis, ekonominėmis sąlygomis. Šiandien kaip tik po visų tų archajiškumo išsaugojimų iš valstiečio gryčios lietuvių kalba įsiveržia į mokslą, prekybą, politiką, filosofiją, meną. Pasidaro natūralu, kad jos raida spartėja, o kalbos mylėtojai to išsigąsta“, – tvirtino lietuvių kalbos tyrėjas.

Kiekviena tauta kaip ir jos kalba nueina tam tikrus raidos etapus. Lietuvių tauta išsiskiria savo raida iš kitų tuo, kad jie pavėlavo su knygos kultūra, nes buvo paskutiniai Europos pagonys. Miestų raidos vėlavimas taip pat stabdė ir lietuvių kalbos raidą. Tai, ką modernios tautos padarė per XVIII–XIX a., lietuviai pradėjo daryti tik XX a.

„Iki XX a. visas lietuvio pasaulis sukosi 20 kilometrų aplink bažnyčią ir būtent ten buvo lietuvių kalbos namai. Bet vos tik pasitraukdavo į dvarelį, vos peržengdavo universiteto slenkstį ar net į miestą išvažiuodavo, paaiškėdavo, kad ten lietuvių kalbai vietos nėra“, – vėlavusios raidos priežastis nurodė kalbininkas.

Spartus modernėjimas gąsdina?

Šiuo metu lietuvių kalba iš tiesų patiria spartaus modernėjimo apraiškas, kurios lemia lietuviškų tarmių nykimą, valstiečių kalbos įsiveržimą į visas žmogaus gyvenimo sritis (nuo mokslo iki politikos) ir vis nesibaigiančius lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos bei kirčiavimo pokyčius.

Vis pasigirsta raginimų palikti lietuvių kalbą ramybėje, leisti jai laisvai plėtotis ir jos tiek nereguliuoti ir neprižiūrėti – ji vystysis savaime. Bet jeigu viską paliksime prigimčiai, A. Smetonos manymu, turėsime liūdną vaizdą, nes literatūrinė, standartinė kalba yra dirbtiniai konstruktai, kuriuos sąmoningai sukūrė žmogus, todėl kalbos puoselėtojai negali palikti to savieigai, turi kištis, klausimas tik, kiek stipriai.

„Kalbą nuolat reikia tvarkyti, puoselėti ir auginti, nes kitaip ji bus kaip šiukšlynas ar apžels kaip gėlių darželis, apeis dilgėlėmis ir tuo viskas pasibaigs“, – metaforizavo mokslininkas.

Pasak lietuvių kalbos tyrėjo, kasdienė, šnekamoji kalba tuo ir skiriasi nuo kalbos, kuri yra sąmoningai parašyta, aprašyta gramatikose, žodynuose. Todėl natūros ir kultūros skirties kalbos vartojime nesuvokimas yra neleistinas ir veda prie kraštutinumų.

Vieną iš tų kraštutinumų apraiškų docentas įvardijo kaip tarmės ir bendrinės kalbos santykio nesuvokimą.

„Bendrinės kalbos pagrindinis turtinimo šaltinis yra tarmės – jos išvirsta į bendrinę kalbą, ją savo gyvybiškais syvais pamaitina. Tarmės yra bendrinės kalbos trąša – patręšia ją ir natūraliai traukiasi iš jos“, – tarmių funkcijas apibrėžė A. Smetona.

Tarmės randasi izoliacijoje, todėl natūralu, kad, plečiantis žmogaus pasaulėvaizdžiui, kosmopolitinėje aplinkoje jos nyksta. Anot mokslininko, dabartinės kartos, kurios lankė šiuolaikines mokyklas, kurios bendrauja su visais, kurios keliauja po pasaulį, moka kalbų, todėl savaime suprantama, kad jos kalba ne tarmiška, senovine, o bendrine lietuvių kalba.

Mitai apie kintančią rašybą, skyrybą ir kirčiavimą

Pasauliui ir kalboms modernėjant, išgyvenant globalizacijos procesus, lietuviškas raidynas išlieka stabilus ir nekintamas, nors jau daug metų tęsiasi ginčai tarp kalbininkų dėl trijų raidžių, kurias vieni nori, kiti draudžia įtraukti į lietuviškąją abėcėlę.

Svetimvardžių rašybą su raidėmis Q, W, X (ir kitomis) įtvirtino jau Vincas Kudirka, o į „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“ yra įtraukta eilutė, kuri skelbia, kad lietuviškuose tekstuose nelietuviškuose žodžiuose gali būti vartojamos šios ir kitos nelietuviškos raidės.

Taip pat visuomenėje vis netyla diskusijos dėl „naujoviškų“ ištekėjusių moterų pavardžių rašymo taisyklių. Prieš dešimtmetį į Seimą kreipėsi lietuvių kalbos puoselėtojų ir intelektualų grupelė (Justinas Marcinkevičius, Zigmas Zinkevičius, doc. Aldonas Pupkis, dr. Kazimieras Garšva, etnologė Gražina Kadžytė). Jie tvirtino, kad originalios, gražios ištekėjusių moterų pavardės su tradicinėmis lietuviškomis galūnėmis -ienė, -uvienė rodo priklausymą šeimai, simbolizuoja ištikimybę, glaudžius santuokinius ryšius. Tik amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys paniekinamai vadinamos pavardėmis be šių priesagų.

„Moteriškos giminės įvardijimas su galūne -ė lietuvių kalboje yra labai senas ir baltiškas: vilkas – vilkė, briedis – briedė. Šis naujas ištekėjusių moterų pavardžių darybos modelis yra ypač lietuviškas ir jau pakankamai senas“, – teigė doc. A. Smetona.

Kita didžiausia prapultis lietuviams, kurią paskaitoje minėjo A. Smetona, atrodo beribis kirčiavimo kaitaliojimas. Bet iš tiesų, kalbininko teigimu, yra tik keletas žodžių, kurių kirčiavimas buvo palengvintas, t. y. buvo leista kai kuriuos žodžius (pvz., laimingasis, draugiškasis) kirčiuoti dvejopai.

„Bet žodžių gegužė, Puntukas, Alauša, Garliava, bebras niekas niekada kitaip nekirčiavo ir šių žodžių kirčių normos nekeitė mažiausiai 500 metų“, – tvirtino kalbininkas.

Su mūsų skyryba lygiai tas pats – vis atrodo, kad ji nuolat apraizgoma naujomis taisyklėmis, tačiau, pasak kalbininko, Kalbos komisija nieko nekeitė ir joje, tik įvedė tvarką – iš esamų 300 skyrybos taisyklių išskyrė 30, kurias padarė privalomas, o kitas paliko pasirenkamas.

Lietuvių kalbos rašyba kol kas yra nepajudinama, bet pagrindinis siekis – sutvarkyti nelogiškumą ir suvienodinti kai kurių lietuviškų žodžių rašybą arba padaryti panašią į tų žodžių tarimą, jau kyla kalbininkų galvose.

„Atlikus tyrimą, tikriausiai paaiškėtų, kad nei Vilnius, nei Kaunas, nei Klaipėda nesako žodžio „ąsotis“ ištęsdami pirmąją raidę. Šio žodžio rašyba yra tradicinė ir labiau taikoma iš įpročio“, – juokėsi A. Smetona.

Kalbai pavojų keliame mes

Anot docento, lietuvių kalba XXI a. išgyvena savo klestėjimo amžių, ji patenka į 1 proc. sėkmingiausių pasaulio kalbų, bet, nepaisant tos sėkmės, šiuo metu kovoja su naujai atsiradusiomis keliomis jai iškilusiomis didelėmis problemomis.

„Mokslo ir kariuomenės kalba. Iš mokslo, kaip ir iš lietuviškos kariuomenės, lietuvių kalba stumiama. Bet mokslo tarptautiškumas yra neišvengiamas. Kaip ir naivu tikėtis, kad NATO narių, pvz., danų ar amerikiečių, karininkai mokysis lietuviškas komandas“, – didžiausias matomas problemas įvardijo A. Smetona.

Apie šiuos pavojus tikrai verta susimąstyti, o visas tas smulkmenas ir išgalvotus pavojus apie lietuvių kalbos nykimą reikia pamiršti.

„Pavojai lietuvių kalbai – mes patys. Kiekvienas iš mūsų renkamės: ar vartosime gyvą, natūralią kalbą, ar senovinę sustabarėjusią? Ją vertiname kaip kasdienį įrankį ar kaip muziejaus eksponatą? Toleruojame modernią lietuvybę ar verkiame senųjų amžių? Nuo šių mūsų pasirinkimų priklausys, kaip toliau plėtosis mūsų kalba ir visuomenė“, – kalbėjo A. Smetona.

Paskutinė pavasario semestro atvirų nemokamų paskaitų ciklo #LEAD, kurį GLIMSTEDT organizuoja kartu su Vilniaus universitetu, paskaita – gegužės 16 d. Joje išgirsite biochemikę dr. Urtę Neniškytę.