Vilniaus universiteto teatrui šiemet sukako 440 metų. Šiam jubiliejui paminėti vyko daugybė renginių. Vienas jų – pašnekesys „Ką man reiškia universiteto teatras?“. Jaukioje aplinkoje prisiminimais dalijosi buvę ir dabartiniai teatro nariai.

Tarp buvusių teatro žmonių yra ne vienas puikiai visuomenėje pažįstamas veidas: režisierius Leonas Ciunis, Nacionalinės premijos laureatė Vanda Juknaitė, aktorė Dalia Michelevičiūtė, Kovo 11-osios akto signataras, diplomatas Algirdas Kumža, Konstitucinio teismo teisėjas Egidijus Šileikis, AB „Ogmios centras“ valdybos pirmininkas Arūnas Žemaitis, VU profesorius Žygintas Pečiulis, VU docentas Kęstutis Urba, žurnalistė Gabija Vitkevičiūtė, jaunimo centro „Babilonas“ direktorė Rolanda Šliažienė.

Vanda Juknaitė, Nacionalinės premijos laureatė:

„Su teatru susiję patys geriausi išgyvenimai, prisiminimai ir neįtikėtini įspūdžiai. Teatras žavi savo bendrumo jausmu, elgesiu. Užplūsta šimtai prisiminimų, begalinis džiaugsmas. Pamenu, kai kažkada priglaudėme niekam nereikalingus drabužius. Juos pritaikėme daugybei situacijų. Tiesiog apsisiausdavome juos ir keliaudavome į Vingio parką, kur šokdavome, dainuodavome.“

Egidijus Šileikis, Konstitucinio teismo teisėjas:

„Sunku greitai papasakoti, kas buvo patirta ir išgyventa. Teatras – tam tikra imperija, tarsi pasiglemždavusi mus po paskaitų, laikydavusi ir nepaleisdavusi į blogąją imperiją – Vilniaus gatves. Visam gyvenimui išmokau kelias pamokas: nelipk ant scenos be reikalo ir niekada neatsuk nugaros žiūrovui, kad ir kokioje situacijoje būtum. Prisimenu ir gana kuriozišką įvykį, kai atėjau pavėlavęs į repeticiją ir perėjau tiesiai per sceną, kurioje jau vyko vaidinimas. Gavau smarkiai barti nuo režisieriaus, tad, dabar lipdamas į sceną, visada einu kampais. Labai gerai pamenu ir režisieriaus Vlado Limanto žodžius, kad rūkantysis yra kiaulė, tik jis to dar nežino. Esu labai dėkingas teatrui, iš kurio išmokau jausti bendruomeniškumo jausmą. Į teatrą susirinkdavo daug skirtingų žmonių, tačiau mes visada visi jausdavės lyg viena didelė šeima.“

Arūnas Žemaitis, AB „Ogmios centras“ valdybos pirmininkas:

„Prisimenu V. Limanto žodžius: „Yra trys rūšys: drama, komedija ir tragedija.“ Teisingiausia, aišku, yra komedija, nes tik joje tu gali pasijuokti iš savęs, pažiūrėti į save iš aukšto. Teatras man davė išties daug ką. Ką reiškia vien būti bendroje erdvėje su tiek skirtingų žmonių, matyti tiek studentų, klausytis jų svajonių, minčių. Kalti vinį būnant šalia tokių žmonių kaip Darius Kuolys jau yra intelekto tobulėjimas. Labai ačiū šitai šviesai, scenai, kuri skleidžia labai gerą energiją. Tikiuosi, kad ji daug duos ir ateinančioms kartoms dar ilgus šimtmečius.“

Algirdas Kumža, Kovo 11-osios akto signataras, diplomatas

„Sakoma, kad galima skirti dvi kategorijas: aktorius ir artistas. Aš veikiausiai priklausau pastarajam variantui. Labai gerai pamenu, kaip atėjau į teatrą. Tiesiog kartą beklaidžiodamas universiteto koridoriais sutikau Alfredą Bumblauską, kartu su juo ir nuėjome į tuomet vykusią teatro atranką. Kiek vėliau sužinojau, kad išlaikiau egzaminus, ir jau kitą dieną gavau pirmąjį vaidmenį – plėšyti bilietus. Kartu su A. Bumblausku turėjome stovėti šalia durų ir įleidinėti žmones į spektaklį. Tačiau norinčiųjų buvo tiek daug, kad visi netilpo. Tik vėliau pajutau, kad į kišenę žmonės man dėjo rublius, tada ir supratau, kas yra korupcija.

Teatras – puiki gyvenimo mokykla, mokanti bendrauti tarpusavyje. Be galo gerbiu režisierių V. Limantą, kuris mokė analizuoti žmones, jų gyvenimą. Kai gerai išmokau tai daryti, paskui netgi gatvėje analizuodavau. Tuomet sulaukiau ir kreivų žmonių žvilgsnių. Kai gyvenime man kas nors nepasisekdavo, sakydavau, kad dėl to yra kaltas faktas, jog esu žemaitis. O kai kas nors pasisekdavo, sakydavau, kad dėl to, jog vaidinau teatre.“

Kęstutis Urba, Vilniaus universiteto docentas:

„Man yra didelis malonumas stovėti čia, toje pačioje vietoje, matyti tą patį nuostabų vaizdą – atrodytų, kad tų 35 metų kaip nebūta.“

Žygintas Pečiulis, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistas:

„Tai yra pirmas kartas, kai stoviu ant scenos (juokiasi). Vaidinau daug, bent ant scenos stovėti taip ir neteko. Teko vaidinti gastrolėse po Lietuvą, daugybėje kitų spektaklių. Galiu pasakyti, kad šis patyrimas buvo labai smagus ir neįkainojamas. Geriausias mano vaidmuo turbūt buvo šalia A. Kumžos ir A. Bumblausko, plėšant bilietus į spektaklį. Teko sapnuoti sapną, kad pamiršau žodžius, o po kurio laiko mane pakvies į Kiemo teatro sceną. Pagaliau taip ir įvyko.“

Rolanda Šliažienė, jaunimo centro „Babilonas“ direktorė:

„Pasiilgau šios vietos. Iš tiesų niekada nebuvau susimąsčius, ką man reiškia universiteto teatras. Tuo metu mane traukė ne salė, universiteto kiemeliai, o pati būsena, kuri reiškia saugumą, entuziazmą. Kai kartą pajunti, vėliau tiesiog negali sustoti. Palikau teatrą, tačiau jis iš manęs taip ir neišėjo. Jis lėmė ir mano gyvenimo pasirinkimą.“

Gabija Vitkevičiūtė, žurnalistė

„Mūsų trupė vadinosi germanistų teatru, jį rėmė Volkiečių kalbos ir kultūros centras. Mes vaidinome vokiškai. Su kolegomis pakraipėm galvas po gerų dešimties metų ir sakom, kad tikriausiai vienas toks teatras Lietuvoje ir buvome. Per visus 440 metų gal net? Tąsyk po premjeros VU vokiečių kalbos dėstytoja p. Tumavičiūtė neslėpė susijaudinimo: „Jūs neįsivaizduojat, vaikai, kokias žinias jūs čia gavot, kokio ir kiek teksto išmokot!” Ji kalbėjo apie J. W. Goethe’s „Faustą“. Mūsų režisierius mums parinko šitą kūrinį ir tą improvizuotą mūsų jaunų dienų vaidybą pavadino „Mefistofelis prieš Faustą”. Vaidinom net kelerius metus, taip pat ir Vokietijoje.

Tai, ką tada mintinai gabalais net naktį pabudinti galėjom pasakyt, tikriausiai būtų pravertę kaip aukščiausia intelekto apraiška bet kokiame elito vakare – cituoti „Faustą“ originalo kalba juk tikrai yra dovana. Bet šito mums nė vienam neprireikė, pamažu užmiršom ne tik draugų vaidmenis, bet ir savus. Mes netapom ir aktoriais, nes ne dėl to į universitetą ir buvom įstoję. Bet kažkodėl visi ten eidavom, mažam rūsy repetuodavom.

Man teatras padovanojo 5 dalykus.

Draugystę – bendravimą tarpusavyje, mokėjimą pažinti žmones, komandinį darbą. Su kai kuriais žmonėmis bendrauju ir iki šiol.
Toleranciją – vien įstoję į universitetą mes jautėmės pakylėti, išdidūs, manėme, kad visas pasaulis mums po kojomis, tačiau tos būtinos tolerancijos aš ir išmokau iš teatro.

Laisvę – tai išsilukšteninimas, tai drąsa. Tai gyvenimas ne baimėje. Kaži kaip jūs pasijaustumėt, jei vieną dieną jums būtų liepta pusnuogėms, tiksliau, su peršviečiamais triko iš marlės išdrįsti pasirodyti finalinėje scenoje, kur prožektoriai peršviečia absoliučiai viską. Pamenu, parėjau po repeticijos namo ir guodžiuosi mamai, kad jau šito tai nebus, geriau jau išvis į tą teatrą nebeisiu. O ji, pati aktorių vaikas, man sako: „Net negalvok, tu esi tik sraigtelis, visa tai, ką darote – tai režisieriaus idėjos. Turi gerbti ir pasitikėti.“ Suklusau. Ir ką daryt – jei šiandien režisierius lieptų – velnias, na ir daryčiau. Taip išmokau žiūrėti ne savęs, siaurai ir iškraipytai, nebebijoti, kaip atrodysiu, o stengtis matyti visumą, įžvelgti.

Viskas yra įmanoma – reikėjo muzikos – gal kas iš jūsų mokate groti? Taip, štai gitara. Gerai, sako Režisierius, tai, Rūta, sukursi dainas va štai šiems posmams. Ir muzika skamba. Kaip taip pasitikėti, skatinti, motyvuoti?! Gal kas turit minčių, kaip čia tą Mefistofelį sumoderninti? Motociklu kad įvažiuotų, sakot? Tai gerai, Gintai, pavairuosi? Įsivaizduojat?! Šiame teatre mes išmokom būti gerbiami, nors ir repeticijų nelankėm tiek, kiek reikėjo, ir pažadus ne visus tesėjom, ir šiaip jaunystė galvose ūžė. Bet viską visi kartu padarėm, spektaklį pastatėm, plojimus girdėjom. Ir atsimenam iki šiol – kad viskas yra įmanoma ir kad jei nori, tai gali.

Jautrumą ir akylesnį žvilgsnį. Tyrimai rodo, kad žmogus, kuris turi gebėjimą pastebėti grožį, yra laimingesnis. Režisierius, pats tikriausiai to ir nenorėdamas, mums šį receptą perdavė. Kai esi scenoje, matai, kaip vienas režisūrinis etiudas persilieja į kitą, sužinai, kas yra „duobė“, išmoksti pastebėti net mažiausius virpesius. Mus mokė pantomimos, šokio judesių, dainuoti. Galų gale, į tikrą teatrą irgi eini jau kitaip. Už tą subtilų gyvenimo pulsą, smulkmenų tokiam kontekste sureikšminimą, detalių svarbos suvokimą aš esu dėkinga šitam mūsų teatrui, mano jaunystės gabalui.

Taip aš tada ir pakėliau sykį akis, kai kažkodėl repetavome ne rūsyje, o po dailininko Antano Kmieliausko freskomis. Dieve, pamaniau, kur aš, ar tai su manim šita laimė vyksta?“