Valius Venckūnas, „Universiteto žurnalistas“ redaktorius

Kai paklausiau, kuo labiau save laiko – mokytoju ar akademiku – Alius Avčininkas, šių metų Meilės Lukšienės premijos laureatas ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantas, atsakė nuspėjamai. Šešti metai mokytojavimo Vilniaus Užupio gimnazijoje. Jo paties žodžiais tariant – mokykla kraujyje, išgyvendinti ją iš ten būtų sunku. Į prestižinę, jauniems mokytojams skirtą Meilės Lukšienės premiją šiemet Alius kandidatavo antrą kartą.

Kaip pasakytum – labiau dirbi dėl atlyginimo, ar dėl idėjos?

Tiek mokykloj, tiek universitete labiau dėl idėjos. Nepasakysi, kad ten aukso kasyklos.

Kaip manai, kokia dalis jaunos kartos mokytojų Lietuvoje laikosi tokio požiūrio?

Aš manau, kad 90-95 procentai tikrai dirba iš idėjos. Jie žino, ko atėjo į mokyklą ir vis dar tiki, kad gali atnešti pozityvių pokyčių. O likę keli procentai kol kas patys savęs nerado.

Yra stereotipas, kad švietimo sistema Lietuvoje nelanksti. Kaip ji paveikia tokius žmones, siekiančius pokyčių?

Sistema stabdo tiek, kiek tu pasiduodi jai. Iš esmės mokytojas ugdymo procese, bent jau savo kabinete, savo pamokoje yra laisvas. Jis gali rasti būdų, kaip apeiti, patikrinti tos sistemos ribas, lankstumą. Svarbiausias dalykas yra mokytojo tvirtas stuburas, kiek jis nepasiduoda, kad jį palaužtų. Jei mokytojas tvirtas, o aš manau, kad dauguma mokytojų tvirti, ta sistema tada net gali būti laikoma ir gumine. Bet visa reikalauja daug nervų, daug jėgų, įtampos atlaikymo.

Gali pasidalinti kokiu nors sistemos pergudravimo pavyzdžiu?

Na, ugdymo programos. Dabar mes, ypač lituanistai, vienbalsiai sutariam, kad jos yra pakankamai nepritaikytos šių dienų žmogui savo turiniu. Savaime idėja graži, bet programos pritaikymas mokinio reikmėms yra toks, sakykim, keistokas. Bet klasėje tam tikras gaires ar kuriuos nors autorius galima eliminuoti ir taip atrasti skaitymo džiaugsmą. Iš esmės nusikalsti dokumentui, bet atneši daugiau naudos mokiniui. Čia vienas iš pavyzdžių, kaip viskas priklauso nuo mokytojo. Jeigu mokytojui programa kelia pasibaisėjimą, mokiniams turbūt kels dar didesnį, vadinasi, turi ką nors daryti, kad neatbaidytum mokinio nuo literatūros. Žiūrėti, kas svarbiau – dokumentas ar mokinys. Man visą laiką mokinys yra svarbiau.

Lengvų sprendimų nebūna, bet koks, tavo nuomone, būtų greičiausias būdas situaciją sistemiškai pakeisti, kad ji bent kažkiek pagerėtų?

Pirmiausiai reikėtų mokytojų solidarumo ir bendrumo pojūčio. Pajusti, kad mokytojai yra viena jėga, kuri gali ir turi inicijuoti pokyčius, realiai priešintis. Kol šito jausmo nebus ir klestės nesveika konkurencija ir ambicijos, tol niekur mes nepajudėsim. Valstybė mato, kad mokytojai tarpusavyje nesusikalba, yra ir kelios profesinės sąjungos, nėra mokytojų vienybės, kokia buvo pokariu ar karo metais, tad, galima sakyti, tuo naudojasi. Visų pirma reikia, kad mokytojai išdrįstų vienu metu streikuoti, išsakyti savo poziciją, drąsiai, jausdami užnugarį vieni kitų, o ne kaišiodami pagalius į ratus. Mokytojai yra praktikai, kurie pažįsta sistemą iš vidaus. Nacionaliniu mastu inicijuojami pokyčiai turi būti bent lokaliai laiko patikrinti. O  teoretikai tiesiog praktiškai nepatikrinę iš užsienio atsineštų naujovių bando šį tą lipdyti – dėl to mūsų švietimo sistema tokia ir yra. Lopas ant lopo, o lope – skylė.

Ir ką tu atsakytum tiems, kurie kaip silpniausią grandį įvardija mokytojus ir jų pačių nenorą keistis?

Tegul ateina ir bent metus praktiškai padirba mokykloje, paruošia mokinius, kad šie puikiai išlaikytų egzaminus, įdiegia jiems tautiškumo ir pilietiškumo jausmą, randa bendrą kalbą su mokiniais, tėvais, kolegomis ir vadovybe ir pragyvena gaudami tokį mokytojo atlyginimą. Tiek užtektų.