Šiandien tarptautiškumas tampa rimtu iššūkiu Lietuvos aukštosioms mokykloms. Vilniaus universitetas yra gana sėkmingai įsitraukęs į tarptautines studentų mainų programas, tačiau kita, mažiau išplėtota sritis yra mokslininkų mainai. Čia laimėjimai kuklesni, bet apie juos irgi galima kalbėti. Vilniaus universitetas sugeba pritraukti į savo laboratorijas specialistus iš užsienio.

Tai įrodė jau ketvirtus metus VU Taikomųjų mokslų institute (TMI) vykdomas tarptautinis mokslo tyrimų ir mobilumo projektas MANSiC (visas projekto pavadinimas anglų kalba: „Promoting and structuring a Multidisciplinary Academic-Industrial Network through the hetero-polytype growth, characterisation and applications of 3C-SiC on hexagonal substrates“). Lietuvos tyrėjų komanda – vienintelė iš Rytų Europos šalių tarp 11 projekto partnerių, atstovaujančių technologiškai pažangesnių Vakarų Europos šalių universitetams, mokslo tyrimų centrams, pramonės įmonėms.

Stažuotojai – iš visos Europos

Silicio karbidas, cinko oksidas – tai medžiagos, kurios yra reikalingos šiuolaikinei elektronikai. Šių medžiagų tyrinėjimai suvedė į VU TMI Optinės diagnostikos laboratoriją penkis mokslininkus iš skirtingų Europos šalių. Šiuo metu projekte MANSiC, kuriam vadovauja prof. habil. dr. Kęstutis Jarašiūnas, dirba dr. Jawadas Ul Hasanas iš Švedijos, Georgios Manolis iš Graikijos, dr. Pavelas Onufrijevas iš Latvijos ir dr. Jianwu Sunas iš Prancūzijos. Šioje tarptautinėje komandoje dirba ir Remigijus Vasiliauskas – baigęs dviejų pakopų fizikos studijas Lietuvoje, jis dabar siekia daktaro laipsnio Švedijoje, Linčiopingo universitete. Šį rudenį mokslinį darbą Vilniuje pratęs ir mokslininkas iš Japonijos – Nagojos technologijos instituto prof. Masashi Kato, jau dirbęs Vilniuje pagal projekto užduotis 2008 ir 2009 m.

Pasak K. Jarašiūno, tokio tyrimų ir mokymų mobilumo projekto kaip MANSiC įgyvendinimas tapo įmanomas dėl laiku įvykdytų investicijų į mokslinių tyrimų bazės ir matavimo metodų plėtrą, pasinaudojus NATO „Mokslas taikai“ programos konkursiniais fondais (2001–2005). Europos Komisijos FP projekto „SELITEC“ koordinavimas 2003–2006 m. leido išplėtoti tarptautinius mokslinius ryšius, tirti aktualias puslaidininkinės optoelektrinikos medžiagas su daugeliu užsienio šalių. Toji intensyvi mokslinė veikla leido sukurti netiesinius optinius medžiagų charakterizavimo metodus, matavimo technologijas – eksperimentinę ir metodologinę bazę, kurią Vilniaus universitetas šiandien jau gali pasiūlyti kitų šalių mokslininkams. Šios originalios medžiagų tyrimo technologijos buvo sukurtos Vilniuje, išplėtotos Vilniaus universiteto doktorantų ir jaunų mokslininkų, tad proveržis šioje srityje yra logiškas. „MANSiC projekto stažuotojai dirba su optiniais metodais, kurie sukurti VU, kai kurie apginti Lietuvos Respublikos patentų. Tokio pobūdžio prietaisų pasaulyje nėra, tad mes esame vieninteliai Europoje, kurie turi veikiančias netisines optines ir holografines metodikas, modernią matavimo įrangą”, – pabrėžė K. Jarašiūnas.

Ir akademinis, ir praktinis lygmuo

Siekiant pritraukti specialistus iš užsienio, didelį vaidmenį atlieka geras universiteto vardas. Pasak J. U. Hasano, dar prieš atvažiuodamas į Vilniaus universitetą jis žinojo, kad VU mokslininkai garsėja stipriomis fundamentaliomis fizikos žiniomis. „Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau atvykti čia – norėjau daugiau sužinoti ir išmokti. Įgytos čia žinios ir patirtis yra labai vertingi“, – sakė J. U. Hasanas.

Kaip gerą patirtį darbą Vilniaus universitete vertina ir P. Onufrijevas iš kaimyninės Latvijos. „Apie galimybę dalyvauti šiame projekte aš sužinojau iš savo mokslinio vadovo. Esu čia kol kas neilgai – tik nuo balandžio pradžios. Tikiuosi Vilniaus universitete įgyti darbo su medžiagų optiniu charakterizavimu patirties“, – teigė jis. Panašiai kalbėjo ir J. Sunas, kuris yra kilęs iš Kinijos, tačiau dabar stažuojasi Monpeljė universitete Prancūzijoje. „Čia, Vilniaus universitete, jūs turite labai specifinę medžiagų tyrimo technologiją – atvykau išmokti su ja dirbti“, – sakė jis.

Projekto vadovas K. Jarašiūnas pabrėžė, kad MANSiC projekte dalyvaujantys mokslininkai dirba trijose skirtingose grupėse. „Projekte yra trys komandos – viena „augina“ naujas medžiagas – kubinio silicio karbido sandaras, kita jas charakterizuoja, o trečia bando pritaikyti jas prietaisų gamyboje. Šios komandos įgyvendina tris glaudžiai susijusius akademinio ir praktinio lygmens ciklus“, – pabrėžė K. Jarašiūnas.

Žingsnis tarptautinio bendradarbiavimo link

Deja, bet, aukštai vertindami VU mokslininkų lygį, jaunieji mokslininkai iš užsienio labai atsargiai kalbėjo apie universiteto laboratorijų platesnes technines galimybes. „Jeigu jūs norite bendradarbiauti su kitomis aukštosiomis mokyklomis tarptautiniu lygiu, jei siekiate pritraukti daugiau studentų ir mokslininkų iš užsienio – jums reikia atnaujinti ir modernizuoti kitas, ypač technologines, laboratorijas“, – pareiškė J. U. Hasanas. Jam pritarė ir kiti projekto dalyviai.

Techninių galimybių stoka – vis dar rimta problema tiksliuosiuose moksluose. Ko gero, dėl šios priežasties kalbinti jaunieji mokslininkai iš užsienio neskubėjo atsakyti į klausimą, ar grįžę į savo aukštąsias mokyklas rekomenduotų kolegoms vykti į Vilniaus universitetą dirbti ar vykdyti tyrimus. Kaip pabrėžė R. Vasiliauskas, viskas priklauso nuo to, ką mokslininkas nori daryti. „Jeigu tu sieki dirbti, pavyzdžiui, su medžiagų „auginimu“ – tai Lietuvoje šį siekį gana sunku įgyvendinti. Bet jei nori dirbti su optinėmis technologijomis, tai būtent Vilniaus universitete sukaupta didelė patirtis ir suteikiamos geros galimybės“, – teigė jis.

Projekto vadovas K. Jarašiūnas mano, kad svarbiausia yra tai, jog mokslininkai iš užsienio atranda kelią į VU, nors tokių mokslininkų kol kas ir nėra daug. Projekte numatytos lėšos 36 mėn. trukmės jaunų tyrėjų ir 22 mėn. trukmės patyrusių tyrėjų moksliniam darbui Vilniaus universitete per 2007–2010 m. bus įsisavintos. Pasak jo, reikia tikėtis, kad dabar įgyvendinamas mokslo, studijų ir verslo slėnių projektas padės sumažinti technologinį atsilikimą ir sudarys sąlygas kviesti užsieniečius į modernias, gerai aprūpintas mokslines ir technologines laboratorijas. Kol kas projekto vadovas džiaugiasi tuo, kad dalyvavimas MANSiC projekte leido žengti tarptautinio bendradarbiavimo link. „Gerai, kad Europa finansuoja tokius projektus. Per juos mes integruojamės į bendrąją mokslinę erdvę, įgyjame patirties svarbiose mokslinių tyrimų ir taikymų srityse, plėtojame ryšius ir su kitais mokslo centrais Japonijoje bei JAV, kurie tiesiogiai nedalyvauja šiame projekte, bet dirba svarbiose medžiagotyros srityse. Esu patenkintas – patenkintas tuo, kad svečiai ne tik atvyko, bet ir kad išsiveš iš čia mokslines žinias, taip pat žinias apie Lietuvą ir universitetą“, – sakė K. Jarašiūnas.

Tačiau vadovavimas tokiam projektui atima daug jėgų ir energijos. Be to, K. Jarašiūno teigimu, kartais trūksta ir palaikymo iš šalies. „Reikia konstatuoti, kad Švietimo ir mokslo ministerija nepalaiko tokios tarptautinės mokslinės veiklos, nes neįtraukia VU gautų tyrimų –mobilumo projektų lėšų (vien šiame projekte – apie 950 tūkst. litų) į universiteto uždirbtų lėšų sąmatą, kuri yra kofinasuojama iš ŠMM skirstomų biudžeto lėšų. Jei dar pridursiu, kad ir pačiame MANSiC projekte nenumatytos lėšos projekte dalyvaujančių universiteto tyrėjų atlyginimams, tai kyla klausimas – ar kas panorės imtis tokių projektų vykdymo? Nes nėra lengva garantuoti užsienio tyrėjų mokslo vizitų sėkmę, mokslinių tyrimų atlikimą laiku, kai atvykusiems darbuotojams reikia kvalifikuotos laboratorijos darbuotojų pagalbos, planuojant eksperimentus, atliekant matavimus optinėmis-holografinėmis metodikomis, analizuojant rezultatus ir kt.“, – teigė K. Jarašiūnas. Projekto vadovas pabrėžė, kad gali atrodyti, jog panašūs projektai naudingi tik vienai pusei – į stažuotę atvažiuojantiems mokslininkams, tačiau tai ne visa tiesa. Pasak K. Jarašiūno, galima rasti nemažai argumentų už tokių projektų vykdymą, nes tai strateginiai projektai, atspindintys šiuolaikinių Europos universitetų misiją – kurti ir skleisti žinias, stiprinti universiteto įvaizdį mokslo pasaulyje ir visuomenėje. Tokią veiklą gali vykdyti tik „universitetai flagmanai“, turintys ką duoti ir nieko nereikalaujantys mainais. Tad logiška, kad tokią veiklą gali vykdyti tik „mokslo misionieriai“ (arba, rektoriaus B. Juodkos  žodžiais, „mokslo fanatikai“ gerąja prasme), prisiimantys atsakomybę dirbti vadybinį ir mokslinį darbą be materialinio atlygio, vien vedami idėjos skleisti mokslo šviesą.