Spalio 9 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininku Seimas išrinko Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentą daktarą Mantą Martišių. Kokių pokyčių gali atnešti žymaus propagandos tyrinėtojo paskyrimas į tokias pareigas ir ar penkeri metai komisijoje nenustelbia akademinės veiklos?

Viena koja esate akademikas. Kiek po paskyrimo jums lieka svarbi ši gyvenimo pusė?

Akademinis gyvenimas buvo ir yra sudedamoji mano tapatybės dalis. Dėstyti pradėjau 2006 metais, man tai patiko, tarp kolegų sutikau daug nuostabių žmonių, kurie įkvėpė judėti toliau. O kur dar studentai, kai pamatai, kaip jie keičiasi: po penkerių-šešerių metų sutinki studentą, kurį prisimeni iš pirmo ar antro kurso, palygini – atrodo, kad ir pats išaugi. Tai labai didelis dalykas.

Esate žinomas kaip propagandos, informacinių karų specialistas. Ar tai turės kokios nors įtakos komisijos darbui?

Informaciniuose karuose komisija iš tikrųjų atlieka labai svarbią funkciją. Nuo kitų metų turėtume gauti naują Europos Sąjungos audiovizualinio saugumo direktyvą, kuri suteiks dar daugiau funkcijų, tokių kaip akreditavimo procedūra. Galėsim operatyviai reaguoti esant nacionalinio saugumo klausimams, ko pagal dabar galiojančius teisės aktus negalime. Didelis žingsnis, kad tai buvo įrašyta į europinę direktyvą. Bet, aišku, medijų laukas labai platus – yra ir nepilnamečių apsaugos reikalai, ir įvairios užsakomo turinio, vaizdo dalijimosi platformos, kurioms reikės pritaikyti, adaptuoti įvairius reikalavimus, sukurti kontrolės mechanizmus.

Neretai iškyla klausimas dėl internetinės televizijos reguliavimo. Kokia jūsų pozicija?

Atsakant į šitą klausimą reikėtų grįžti į tam tikrą priešistorę. Kai atsirado radijas, o vėliau ir televizija, jų veikla buvo labai smarkiai reglamentuota. Pasakyta, kas galima ir ko negalima. Pavyzdžiui, Lietuvoje pornografinis ar smurtą propaguojantis turinys uždraustas, erotinis turinys gali būti rodomas tik nuo tam tikros valandos, yra reikalavimai, susiję su nepilnamečių apsauga, reklama ir taip toliau. Internetas atsirado vėliau ir vystėsi be suvaržymų, be reguliavimo, laisva forma. Bet ilgainiui jo vystymasis įgavo tokį mastą, kad vis daugiau žmonių pradėjo jį naudoti vietoj tradicinių medijų, kurios yra griežtai sureguliuotos. Ir čia atsitiko du labai rimti dalykai.

Vienas – neapykantos kurstymas, melagingos naujienos, įvairios informacinės manipuliacijos internete įgavo didžiulį mastą, kol galiausiai buvo suprasta, kad reikia su tuo kažką daryti. Antras dalykas – įsivaizduokit, kad turim du automobilius. Apie vieną pasakyta, kad važinėjant juo gatvėmis reikia laikytis eismo taisyklių, paisyti kelio ženklų. Antras yra varomas saulės baterijomis ar kitokiom naujausiom priemonėm ir dėl to pasakysim, kad jam nėra greičio apribojimų, galima nepaisyti kelio ženklų. Automatiškai tokios mašinos tampa vertingesnės, jomis galima važinėti greičiau, senosios su jomis negali konkuruoti. Taigi konkurencinės aplinkos kūrimas yra tai, ką mes turime daryti: reikia sukurti daugiau ar mažiau vienodas ar bent panašias taisykles rinkoje. Europos Sąjungoje tai buvo suvokta ir buvo nuspręsta internetinėms televizijoms taip pat nustatyti tam tikrus įpareigojimus, dėl to turės atsirasti tam tikras reguliavimas.

Viename sename interviu studentams sakėte, kad didžiausia jūsų svajonė yra turėti laisvą vakarą, kai galėtumėt tiesiog atsisėsti ir žiūrėti filmus apie karą. Kaip manote, su naujomis pareigomis ta svajonė artėja ar tolsta?

(Juokiasi) Atsakysiu labai paprastai – džiaugiuosi, kad turiu ir daugiau svajonių. Jei šita būtų vienintelė, gal ir būtų liūdna. Bet kol kas džiaugiuosi, kad turiu kitų svajonių, kurias bandau įgyvendinti, ir kartais tai man pavyksta.