„Šiais laikais jaunimas mėgsta prabangą. Jis blogai išauklėtas, niekina autoritetus, negerbia vyresnių žmonių ir plepa ten, kur turėtų dirbti. Jauni žmonės nebeatsistoja, kai vyresnieji įžengia į kambarį. Jie prieštarauja tėvams, skleidžia apkalbas visuomenėje, šlemščia prie stalo saldumynus, sėdi užsikėlę koją ant kojos ir tironizuoja savo mokytojus“, – sakė Sokratas (469–399 m. pr. Kr.).

Ši Sokratui priskiriama citata taikliai atspindi daugelyje visuomenių ir šiandien būdingą bei nuolat pakurstomą baimę dėl „šiuolaikinio jaunimo“. Tokių gąsdinimų „prarastąja karta“ galima atrasti ne tik senųjų graikų filosofų raštuose, bet ir įvairių tautų molio lentelėse (o tai liudija išskirtinę žinios svarbą anuomet).

Rodikliai nedidėja

Dabartinėje žiniasklaidoje skelbiamuose pranešimuose taip pat gausu gąsdinimų neva didėjančiu, jaunėjančiu ir sunkėjančiu nepilnamečių nusikalstamumu. Tačiau Lietuvoje per pastaruosius šešerius metus nepilnamečių nusikaltimai sudarė tik 6–8 proc. visų registruotų nusikaltimų. Rodikliai yra stabilūs, kai kurie jų – mažėja, o sunkus smurtas ir toliau lieka reta nepilnamečių nusikalstamo elgesio išimtimi.

Baimę kursto pavieniai žiniasklaidos pranešimai apie paauglių žiaurumą, tačiau jie neatspindi viso nepilnamečių (nusikalstamo) elgesio. Baimę augina ir nežinojimas – kuo „sẽniai“ savo patirtimi, konservatyvumu ir atsargumu vis labiau tolsta nuo jaunosios kartos mąstymo, elgsenos ypatumų, kitoniškumo, tuo mažiau ją supranta. Kita vertus, suaugusieji visuomet turi norminės ir institucinės galios pranašumą, todėl gali primesti savo valią – net ir tada, kai ji paremta vien tik baime.

Atspindi visuomenės problemas

Suaugę iš dar nesuaugusiųjų reikalauja daugiau nei iš savęs pačių. Šį reikalavimą iš esmės formuoja du veiksniai: egoistinis ir pragmatinis siekis pasirūpinti savo pačių ateitimi (juk dažnai požiūris į jaunimą niveliuojamas iki egoistinio „juk tai mūsų ateitis“) ir savo neišsipildžiusių lūkesčių bei pralaimėjimų perkėlimas jaunajai kartai („norim, kad jie pasiektų daugiau nei mes, nedarydami tų pačių klaidų“).

Nusikalstamas nepilnamečių elgesys (ypač – smurtinis) nepatogus ir tuo, kad jis lyg veidrodyje atspindi visą visuomenę ir jos socialines problemas. Lenkų kino režisierius Krzysztofas Kieślowskis kartą pasakė, kad „nėra nei gero, nei blogo jaunimo; yra jaunimas, kuris atspindi savo laiką“. Pavyzdžiui, jau daug metų Lietuvoje piktinamasi patyčiomis mokykloje. Tačiau didžioji dalis politinių aktualijų Lietuvoje taip pat remiasi patyčiomis, tad kodėl mokykloje turėtų būti kitaip?

Iš nusikalstamo elgesio išaugama

Jau nuo XX a. vidurio žinoma, kad nusikalstamas elgesys jauname amžiuje yra dažnas ir įprastas, tačiau – tik epizodinis ir tranzitinis reiškinys, sudedamoji asmens brendimo ir augimo dalis, kuri sulaukus biologinės ir socialinės brandos dažniausiai pasibaigia, nes iš tokio elgesio paprasčiausiai išaugama. Šis kriminologiniais tyrimais paremtas požiūris nuo XX a. pabaigos Jungtinėse Tautose tapo viena iš kertinių nepilnamečių justicijos nuostatų.

2012–2015 m. Lietuvoje atlikto tarptautinio jaunimo nusikalstamo elgesio ir viktimizacijos (ISRD) tyrimo (naudojant „pranešimo apie save (self-report)“ apklausos metodą) duomenimis, kuriuos apibendrino Lietuvos teisės instituto mokslininkai, per pastaruosius metus 17,9 proc. 7–9 klasių mokinių (N = 2696) prisipažino padarę bent vieną iš anketoje paminėtų nusikalstamų veikų. Per visą gyvenimą tai padarę prisipažino beveik 26,6 proc. (abiem atvejais neskaitant grafičių piešimo ir neteisėto siuntimosi iš interneto; o su jais atitinkamai 59,8 proc. ir 55,5 proc.). Pažymėtina, kad šių apklaustų nepilnamečių amžiaus vidurkis buvo 14 metų. Tokie tyrimo Lietuvoje rezultatai atitinka daugelio kitų Europos šalių rodiklius, pagal kuriuos iki sulaukdami pilnametystės didžioji dauguma nepilnamečių bent kartą pasielgia nusikalstamai – dažniausiai tai yra nesunkus smurtas, vagystės, viešosios tvarkos pažeidimai ir pan.

Nusikaltimų skaičiai – maži

Iš šios nusikaltimų visumos oficialiai registruojama tik nedidelė jų dalis, tačiau kuo nusikalstamas elgesys yra sunkesnis ir kuo intensyviau nusikalstama, tuo tikimybė įkliūti yra didesnė. Pagrindiniai santykiniai registruoto nepilnamečių nusikalstamo elgesio rodikliai per 25 metus keitėsi nežymiai – kasmet registruojama maždaug 1,8–2,6 tūkst. nusikalstamų veikų, 1,5–2,1 tūkst. įtariamų (kaltinamų) asmenų, 0,6–1,2 tūkst. nuteistų nepilnamečių 100 tūkst. to paties amžiaus gyventojų (1 pav.). Būtent pastarojo rodiklio mažėjimą (nuo 1261 2001 m. iki 618 2007 m.) galima išskirti kaip tam tikrą teigiamą 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso rezultatą – jame numatyta daugiau galimybių nusikaltusiems nepilnamečiams taikyti auklėjamąsias priemones, o ne nuteisti bausmėmis.

1 pav. Pagrindinių registruoto nepilnamečių nusikalstamumo rodiklių lygis 100 tūkst. nepilnamečių gyventojų Lietuvoje 1993-2017 m. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Nacionalinės teismų administracijos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys

Pateikti skaičiai yra labai maži. Jie reiškia, kad, pavyzdžiui, 2017 m. vidutiniškai visoje Lietuvoje per vieną dieną įtariamaisiais (kaltinamaisiais) tapdavo tik 4 nepilnamečiai iš čia gyvenančių maždaug 107 tūkst. tokio amžiaus asmenų.

Dažniausiai nusikalsta vogdami

Registruoto nepilnamečių nusikalstamumo struktūroje didžiąją dalį sudaro vagystėmis (maždaug 40 proc.), viešosios tvarkos pažeidimais (20 proc.), plėšimais (16 proc.), su narkotikais susijusiomis nusikalstamomis veikomis (8 proc.), nesunkiais sveikatos sutrikdymais (7 proc.), fizinio skausmo sukėlimu ar nežymiu sveikatos sutrikdymu (6 proc.), turto sunaikinimu ar sugadinimu (4 proc.) įtariami (kaltinami) nepilnamečiai. Taigi didžiąją dalį sudaro turtinės nusikalstamos veikos, o smurtinės yra labai retos, nors būtent jos (nepagrįstai) laikomos nepilnamečių nusikalstamo elgesio sinonimu.

2 pav. Nužudymai (su pasikėsinimais), kurių padarymu įtariami (kaltinami) nepilnamečiai Lietuvoje 100 000 to paties amžiaus gyventojų 1990-2017 m. Skaičiuota autoriaus remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis

Nepaisant žymesnio nužudymų skaičiaus sumažėjimo 2012 m. ir 2016 m., nužudymų (su pasikėsinimais) skaičius 100 tūkst. nepilnamečių gyventojų nuo 1994 m. yra gana stabilus ir sudaro maždaug 11 per metus (2 pav.). Galima sakyti, kad tai tiesiog yra mūsų šalies rodiklis: mes negalime nuspėti, kas konkrečiai būdamas nepilnametis nužudys kitą žmogų, bet žinome, kiek maždaug tokių atvejų kasmet bus registruota ir ateityje. Ir taip pat galime būti visiškai tikri, kad artimiausiais dešimtmečiais tokių nužudymų negali iš viso nebūti – tai yra užprogramuota mūsų visuomenės socialinėje realybėje. Maždaug kartą per mėnesį vienas nepilnametis taps įtariamuoju (kaltinamuoju) įvykdžius nužudymą.

Nusikalstama grupėmis

Registruoti nusikaltimai laikomi tik teisėsaugos institucijų veiklos rodikliais, jie nė iš tolo neparodo tikrojo nusikalstamo elgesio realybės (didelės latentinės dalies), kurią iširti ir nustatyti yra daug sunkiau, nei remtis lengvai prieinama, tačiau labai selektyvia registruoto nusikalstamumo statistika. Iš jau minėtų jaunimo nusikalstamo elgesio ir viktimizacijos tyrimų žinoma, kad latentiškomis lieka daug smulkių smurtinių nusikalstamų veikų, kurios realaus nusikalstamo elgesio visumoje sudaro daug didesnę dalį nei turtinės (kaip kad yra registruotoje nusikalstamo elgesio dalyje).

Žinoma ir tai, kad ir registruoto, ir latentinio elgesio atvejais maždaug pusė nusikaltimų įvykdoma veikiant grupėje – tai vėlgi yra natūralu, nes paaugliai, daug laiko leisdami socialinei brandai labai svarbioje kitų bendraamžių aplinkoje, kartu su jais ir nusikalsta.

Griežtos sankcijos – neveiksmingos

Nuo normos nukrypstantis nepilnamečių elgesys yra būdingas jų gyvensenos bruožas ir nepriklauso nuo jų tėvų socialinės padėties, išsimokslinimo, einamų pareigų, uždirbamų pinigų ir pan. Vis dėlto – ir tai yra labai svarbu suvokti – nepalankesnėje socialinėje padėtyje esantys nepilnamečiai daug dažniau registruojami kaip nusikaltėliai ir nuteisiami nei jaunuoliai iš vadinamųjų gerų šeimų – tai taip pat žinoma iš jau minėtų tarptautinių jaunimo nusikalstamo elgesio ir viktimizacijos tyrimų. Nusikalstamas elgesys būdingas visiems, tačiau daug didesnius šansus įkliūti ir būti nuteisti turi menkesnį socialinį užnugarį turintys vaikai. Taigi pirmasis valstybės ir aplinkinių reakcijos į nepilnamečių nusikalstamą elgesį pavojus glūdi bandant stigmatizuoti tik socialinę atskirtį patiriančias šeimas ir jų vaikus.

Antrasis pavojus yra susijęs su dažnu noru bausti griežtai, šį griežtumą suprimityvinant iki kiek įmanoma ilgesnio įkalinimo. Tyrimų rezultatai rodo, kad bet kokia baudžiamoji teisinė reakcija į nepilnamečių nusikaltimus geriausiu atveju visiškai nepaveikia tolesnio nepilnamečių elgesio, o blogiausiu atveju ji yra kenksminga. Tolesnio nusikalstamo elgesio tikimybė didėja tuo labiau, kuo griežtesnė yra sankcija.

Taigi tam, kad valstybė ir aplinkiniai nubrėžtų ribas ir parodytų tam tikro elgesio nepriimtinumą, ne tik nereikia griežtos reakcijos, bet ji netgi galiausiai skatina recidyvą. Beje, ši kriminologiniais tyrimais paremta kertinė nepilnamečių justicijos nuostata taip pat įtvirtinta Jungtinių Tautų nepilnamečių justicijos standartuose.

Reikia suaugusiųjų pagalbos

Kaip jau buvo minėta, nuo normos nukrypstantis elgesys yra įprastas nepilnametystėje, tačiau kartais jis gali būti per sunkus ar per intensyvus, kad vis dar būtų laikomas normaliu reiškiniu, iš kurio anksčiau ar vėliau išaugama. Siekiant, kad jis toks netaptų, veiksmingiausia būtų, jei suaugusieji labiau pasistengtų šiuos jaunus žmones išgirsti ir suprasti, jei labiau rūpintųsi atverti jiems kuo daugiau erdvių ir galimybių prasmingai leisti laiką, jei kurtų su jais draugišką, pagarbų santykį.

Paauglystėje vykstantys biologiniai ir socialiniai pokyčiai yra intensyviausi, bet žmogaus gyvenime jie yra vienkartiniai. Vokiečių psichoterapeutas, vienas iš logoterapijos mokyklos kūrėjų Günteris Funke yra gražiai pasakęs: „Paaugliams kaip niekam kitam reikia suaugusiųjų pagalbos, tačiau nei vieni, nei kiti nežino – kokios. (…) Jei ši konjunktūra pavyksta, rizika nuslysti į sunkaus ar intensyvaus nusikalstamo elgesio paribius tampa mažesnė.“