Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologijos studentei Dianai Suneson namai – visas pasaulis. Mergina jau apkeliavo daugiau nei trisdešimt šalių, o asmeninę laimę randa pažindama kitas kultūras. Todėl nenuostabu, kad viena iš jos svajonių – Lietuvoje atidaryti tarpkultūrinės psichologijos centrą, kuris padėtų adaptuotis žmonėms, atvykusiems iš kitos kalbinės ir kultūrinės terpės.

Nors pradinę mokyklą mergina baigė Lietuvoje, o likusią gyvenimo dalį praleido Švedijoje, tačiau ji nesijaučia nei lietuve, nei švede. Diana juokauja, jog taip yra todėl, kad nuolat girdi pažįstamų pastabas, jog abiem kalbomis ji kalba su akcentu.

Pozityvumą skleidžianti trečiakursė VU studentė neslepia, kad baigusi studijas, ko gero, Lietuvoje neužsibus. O paklausta, kokiam pasaulio kampelyje ji tęs savo veiklą, kiek padvejojusi atsako, kad kol kas jai tinkamiausias būtų Melburno miestas, esantis Australijoje. O kol Diana dar neišvyko į šalį, kurioje šokuoja kengūros, o Uluru uola keičia spalvas, su jaunąja psichologe kalbėjomės apie Lietuvą, laimę ir, žinoma, studijas.

Kaip suvoki asmeninę žmogaus laimę?

Kai žmogus atranda save ir išdrįsta būti savimi. Gyvenimas nėra tobulas, susiduriame su daug sunkumų, bet reikia mokėti juos priimti, išspręsti iškilusias problemas ir prisitaikyti prie aplinkybių. Geriausias būdas išspręsti problemas – tai menas. Kiekvienas iš mūsų savajame gyvenime yra menininkas ir tik mes patys spalviname savo gyvenimus skirtingomis spalvomis.

Dažnai žmonės įžvelgia laimę materialiniuose dalykuose, bet aš manau, kad tai tik trumpalaikė laimė. Geriau žmonės dažniau pagalvotų apie dvasinę gerovę, kaip mes bendraujame ir kaip galime plėsti savo akiratį vien palaikydami glaudžius ryšius su mums svarbiais žmonėmis. Mano nuomone, bendravimo kokybė yra labai svarbi žmogaus gyvenime. Nesvarbu, ar mes turime daug draugų, ar vieną, bet tik glaudūs socialiniai ryšiai yra visavertė laimė, kuri netelpa į materialinės gerovės rėmus.

Kokias pagrindines psichologinės aplinkos problemas pastebi Lietuvoje?

Negatyvus žmonių nusistatymas. Žmonės mano, kad žolė yra žalesnė pas kaimyną. Daug kas priklauso nuo asmenybės, gyvenimo patirties ir būdo. Žmonės bando kopijuoti kitų žmonių gyvenimo šablonus ir jaučiasi nelaimingi, nes nepasiekia savo išsikelto tikslo. Eikvoja laiką ir energiją prisitaikymui prie kitų žmonių gyvenimo šablonų, užuot kūrę asmeninius. Kaip mes norime matyti tą pasaulį, taip ir matome, nes pasaulio spalvų paletė priklauso nuo mūsų mąstysenos ir gyvenimo būdo. Aš tikiu, kad kiekvienas asmuo gali tapti laimingas, svarbiausia – atrasti save. Asmeninė sėkmė nėra raktas į laimę, o laimė yra raktas į asmeninę sėkmę.

Taip pat daug reikšmės turi klimatas. Žinoma, kad žmonės šiltesniuose kraštuose jaučiasi laimingesni nei šaltuose kraštuose. Pietinių šalių gyventojai daugiau asmeninio laiko skiria bendravimui su aplinkiniais ir neuždaro savęs siaurame rate, o mūsų nuotaikos keičiasi kartu su metų laikais.

Tai tu pati esi laiminga?

Aš esu laiminga, aš bandau įvertinti kiekvieną akimirką, žvelgti į pasaulį pozityviomis akimis ir atrasti laimę mažuose dalykuose. Bandau atrasti savąjį aš, eiti savo svajonių link ir tikėti, kad aš tai galiu.

Nemanau, kad tobulas gyvenimas būtų įdomus. Reikia priimti problemas kaip sudedamąją gyvenimo dalį, o pats gyvenimas yra tarsi nuotykis. Niekada nežinai, kas slepiasi už kampo, ir jei už to kampo tave pasitiko problema, o tu imsi galvoti, kad negali jos išpręsti, tai taip galvodamas tikrai jos neišspręsi. Reikia pakeisti mąstyseną ir įžiūrėti galimybes neįmanomuose dalykuose. Pozityvus nusiteikimas suteikia daugiau galimybių nugalėti kliūtis ir ilgalaikį laimės jausmą. Žinoma, viskas turi savo ribas, taigi ir pozityvumas.

Be to, aš atrandu laimę suteikdama pozityvių akimirkų kitiems žmonėms. Juk pasidalyti šypsena ir gražiais žodžiais su kitais yra malonu.

Kodėl pasirinkai psichologijos studijas?

Turėjau dvi svajones dar nuo vaikystės, maždaug nuo tada, kai persikrausčiau į Švediją. Visada galvojau rinktis arba mediciną, arba psichologiją. Psichologija buvo labai pažengusi Švedijoje ir net mokykloje turėjome jos pamokas. Laikui bėgant supratau, kad fizinis skausmas nėra toks sunkus kaip psichologinis ir kad aš galiu padėti žmonėms pasirinkdama psichologiją. Fizinis skausmas yra dažniausiai pagydomas, o jeigu jauti mentalinį skausmą, net tavo mąstysena ir asmenybė gali pasikeisti. Aš noriu padėti žmonėms atrasti savąjį aš, pažinti save ir gyventi pagal savo norus ir troškimus. Žinoma, reikia atrasti save patį prieš pradedant padėti ir kitiems žmonėms.

Kodėl pasirinkai būtent Vilniaus universitetą?

Įstojau ir į Švedijos, ir į Lietuvos universitetus, bet pasirinkau studijuoti psichologiją būtent Lietuvoje. VU pasirinkau dėl kelių veiksnių: didelio smalsumo pažinti savo motinos gimtos šalies kultūrą, didesnio universiteto lankstumo, šiltesnio klimato, savęs išbandymo. Aš esu gimusi Lietuvoje ir visada man buvo smalsu čia pagyventi ir pažinti šią kultūrą suaugusio žmogaus akimis. Supratau, kad studentiškas gyvenimas Vilniuje bus didelis išbandymas, ir nesuklydau.

Klimatas Lietuvoje yra šiltesnis nei Šiaurinėje Švedijoje, kurioje buvau pakviesta studijuoti psichologiją, ir Lietuva yra arčiau mano namų Švedijoje. Juokinga, bet Umeå universitetas – toliau nuo mano namų nei VU. Vilniaus universitete man labai patinka dėstytojų lankstumas, jų supratingumas ir leidimas pasiplanuoti studijas pačiam studentui. Galiu keliauti su tarptautiniais projektais ir studijuoti tuo pačiu metu, nemanau, kad tai būtų įmanoma Švedijoje. Daug dėstytojų palaiko ir suteikia motyvacijos. Esu labai dėkinga dėstytojui A. Bagdonui, kurio vadovaujama šiuo metu rašau kursinį darbą, nes jis skiria daug laiko man ir tiki, kad aš galiu pasiekti savo tikslus. Malonu, kad dėstytojai susikoncentruoja į studento tobulėjimą, o ne tik į savo kaip mokslininko.

Dažnai girdžiu, kad aš neteisingai pasielgiau pasirinkusi psichologijos studijas VU, bet manau, kad kiekvienas studentas, kuris dega tuo, ką daro, atras tas pačias galimybes kiekviename universitete. Svarbiausia yra vidinė studento motyvacija.

Tenka išgirsti, kad Lietuvoje dėstytojai yra dar ganėtinai konservatyvūs, ką apie tai manai?

Aš patenkinta savo dėstytojais Psichologijos katedroje, bet, žinoma, esu girdėjusi, kad kai kur dėstytojai vis dar yra konservatyvūs. Tai gali būti tie dėstytojai, kurie dar likę iš sovietinių laikų ir kurie dar nėra pakeitę savo mąstysenos ir gyvenimo būdo… Tokie žmonės turi savo šablonus: reikia ir nereikia, gerai ir blogai. Vidurinės gijos tarp šių dviejų šablonų jie nejaučia ar nėra išsiugdę.

Tokį dialogo neaiškumą tarp studentų ir dėstytojų panaikintų seminarai, kuriuose dalyvautų studentai ir dėstytojai, jie sutartų, kaip turi elgtis tiek vieni, tiek kiti per paskaitas.

Štai dėstytojas G. Valickas – man labai patinka jo paskaitos, šis dėstytojas man yra pavyzdys, kaip turėtų vykti paskaitos universitete. Jis buvo motyvuotas dėstytojas, degė tuo, ką pasakojo, jam pačiam tai teikė malonumą. Toks požiūris į savo darbą „užveda” ir studentus.

Kokie tavo planai pabaigus studijas?

Psichologija yra platus mokslas, labai daug kas mane domina. Po bakalauro studijų norėčiau stoti į klinikinės ir tarpkultūrinės psichologijos magistro studijas. Norėčiau studijuoti kitoje šalyje ir geriau pažinti kitas kultūras. Turiu svajonę įkurti tarpkultūrinės psichologijos centrą Lietuvoje, nes, manau, mūsų šalis tampa daugiakultūrė, sparčiai plečiasi tarptautiniai ryšiai. Taip pat noriu dirbti ir klinikinės psichologijos srityje, skaityti seminarus ir padėti atrasti žmonėms savąjį aš.

Šiuo metu einu savo tikslo link, jau teko vesti kelis seminarus Baltarusijoje. Man suteikia džiaugsmo, kai matau pozityvius žmonių pasikeitimus, jų norą tobulėti ir pažinti save.