Medicinos mokslus nuo seno valdė išmintingi, įžvalgūs ir drąsūs vyrai. Moterys, dažnai išlikdamos šešėlyje, buvo jų motinos ir žmonos, pagalbininkės ir patarėjos, mūzos ar gyvenimo draugės, su kuriomis jie dalijosi svajonėmis ir viltimis. Tačiau XIX a. pabaigoje į mįslingą vyrišką pasaulį su neišsenkančiu entuziazmu įsiveržė protingos, siekiančios žinių, rūpestingos, kantrios ir atkaklios moterys gydytojos. Siekdami prikelti praeitį ir atverti po devyniais užraktais besislapstančią dabartį Vilniaus medicinos draugija ir Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetas gruodžio 14 d. pakvietė į netikėtų atradimų kupiną kelionę, pasakojančią Lietuvos moterų gydytojų istoriją.

Konferenciją „Lietuvos šimtmečių moterys gydytojos“ atidarė VU Medicinos fakulteto dekanas ir Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas prof. dr. Algirdas Utkus. Profesoriaus Jozefo Franko iniciatyva 1805 m. gruodžio 12 d. įkurta Vilniaus medicinos draugija buvo pirmoji Rytų Europos gydytojų, chirurgų ir vaistininkų organizacija, skirta tobulintis, semtis patirties, dalytis atradimais, skleisti mokslo žinias, keistis informacija ir bendradarbiauti. „Vilniaus medicinos draugija iki šiol išliko tiltu, sujungiančiu medicinos, gamtos mokslus, istoriją ir kultūrą, tarp Rytų ir Vakarų, tarp praeities ir dabarties. Todėl ir ši konferencija – ypatinga, tarpdiscipliniška, kupina netikėtų atradimų, atskleidžiančių svarbų moterų vaidmenį medicinoje“, – teigė prof. A. Utkus.

Pasak dekano, ilgus dešimtmečius medicinos moksluose ir praktikoje dominavo vyrai, o moterys likdavo šešėlyje. XIX a. situacija pradėjo keistis. Pirmoji lietuvaitė gydytoja buvo revoliucingoji Barbora Burbaitė Eidukevičienė (1867–1939), 1892 m. baigusi mokslus Ciuriche, Šveicarijoje. „Dabar daugumą mediciną studijuojančio jaunimo Medicinos fakultete sudaro merginos. Be moterų gydytojų ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio medicina yra nebeįsivaizduojama“, – pabrėžė prof. A. Utkus.

Įspūdinguose konferencijos pranešimuose buvo pristatytos žymiausios ir ryškiausios Lietuvos (ir ne tik) medicinos istorijoje pėdsakus palikusios moterys. Apie Stepono Batoro universiteto moteris gydytojas kalbėjo medicinos istorikas, dėstytojas dr. Aistis Žalnora. Su dr. Veronika Janulaityta Alseikiena – pirmąja Lietuvos akių gydytoja – visus supažindino Regina Vaišvilienė, kuri atstovavo Lietuvos medicinos bibliotekai. Gydytojas genetikas prof. A. Utkus papasakojo apie savo kraštietę mokslininkę Eleną Gimbutienę (1894–1982). Didelio susidomėjimo susilaukė ir kiti pranešimai, kuriuos skaitė prof. Gražina Drąsutienė, docentas Eugenijus Laurinaitis, prof. Irena Balčiūnienė.

Renginio pabaigoje, kaip ir kasmet, buvo pasveikinti geriausių ir reikšmingiausių mokslo darbų autoriai. Garbės raštais už vertingus, į praktiką įdiegtus darbus buvo pagerbti:

dr. Andrė Amšiejienė už darbą „Lietuvos nevaisingų moterų populiacijos biologinių veiksnių daugiamatė analizė“;

Bronius Buckus už darbą „Riebalinio audinio pasiskirstymo ir riebalų sudėties skirtumai tarp metabolinių sutrikimų turinčių ir neturinčių pacientų“;

Povilas Masionis, prof. Valentinas Uvarovas, Giedrius Mazarevičius, Kiril Popov, Šarūnas Venckus, Karolis Baužys, prof. Narūnuas Porvaneckas už darbą „Garden, AO ir paprastos II pakopų klasifikacijų patikimumas intrakapsuliniams šlaunikaulių lūžiams apibūdinti“;

dr. Ieva Sereikė už darbą „Ilgai intensyviosios terapijos skyriuje gydytų ligonių kritinių būklių neuroraumeninis pažeidimas“;

dr. Vaidotas Urbonas, Jūratė Sakalinskienė, Julija Červinskienė už darbą „Išmatų transplantacija autizmu sergantiems vaikams“;

dr. Virginija Paliulytė už darbą „Gimdos morfologinių parametrų ultragarsinis vertinimas laikotarpiu po gimdymo ir jų sąsajos su moters ir naujagimio sveikatos rodikliais“.

Profesoriaus Vlado Kviklio vardinis diplomas ir premija už vertingą higienisto darbą, įdiegtą į praktiką, įteikta Sauliui Majui už darbą „Cheminių medžiagų ir mišinių, įskaitant biocidinius produktus, keliamos rizikos žmonių sveikatai valdymo principų taikymas visuomenės sveikatos praktikoje“.