Pilies gatvės namas Nr. 22, stovintis priešais Šv. Jonų bažnyčią, turi erdvų kiemą, kuriame kažkada buvo Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Kieme esantis paminklinis rašytojo J. Slovackio biustas žymi vietą, kur būsimasis poetas gyveno su savo patėviu profesoriumi A. Bekiu.

Vilniaus universitete Augustas Liudvikas Bekiu dėstė bendrąją patologiją, buvo vienas iš Vilniaus medicinos draugijos steigėjų, skiepijimo nuo raupų pradininkas Lietuvoje. 1818 m. jis vedė buvusio poezijos profesoriaus E. Slovackio našlę ir apsigyveno šiame name. Profesorius savo namų duris atverdavo meno pasaulio žmonėms rengdamas literatūrines popietes. Savo nelaimei susibičiuliavo su senatoriumi Nikolajumi Novosilcevu, caro į Vilnių atsiųstu likviduoti studentų filaretų organizacijos. 1824 m. rugpjūčio 26 d. į Pilies g. namą Nr. 22 trenkė perkūnas. Artimųjų akivaizdoje įskridęs pro atvirą antrojo aukšto lango orlaidę žaibas mirtinai nutrenkė prie lango stovėjusį A. Bekiu. Ši netikėta mirtis apaugo gandais. Studentai įtarė, kad jų profesorius ne tik bendravo su N. Novosilcevu, bet ir kurstė senatorių prieš Vilniaus jaunimą, o gal ir įduodavo filaretus policijai. Tokį jį ir įamžino A. Mickevičius „Vėlinėse“. Netikėtą poemos veikėjo Daktaro mirtį poetas laikė dievo bausme:

Jį nutrenkė staiga. Suprasti negali:

Aplinkui juk yra žaibolaidžiai keli.

O užmušė jį ten, kur jis ligonius gydė.

Sidabrinius rublius perkūnas ten sulydė.

Kur buvo prie galvos spintelėj padėti –

Dėl katastrofos šios tie rubliai ir kalti.

(J. Marcinkevičiaus vert.)

J. Slovackis, gerbęs patėvį ir gailėjęs motinos, ilgai negalėjo atleisti A. Mickevičiui smerkiančių eilių. Antra vertus, šis faktas paliko ryškų pėdsaką mokslo istorijoje. Be šeimos narių, žaibą matė ir kiti žmonės, buvę name ir kieme. Įvykis buvo aprašytas ir pagarsėjo kaip pirmasis užfiksuotas ir dokumentiškai pagrįstas kamuolinio žaibo pasirodymo atvejis Vilniaus mieste.