„Šiandien šalies kraštovaizdžio struktūra nuo mokslininkų apskaičiuotos optimalios yra nutolusi: nustatytas apie 10 proc. gamtinių teritorijų trūkumas, o agrarinių žemių turime apie 13 proc. per daug. Įvairios intensyvios ūkinės veiklos plotai per pastaruosius trylika metų labiausiai išaugo Vilniaus–Kauno regione ir pietryčių Lietuvoje, Šiaulių ir Klaipėdos rajonuose, o mažiausiai – šiaurės vakarų, šiaurės rytų Lietuvoje ir kituose pasienio rajonuose“, – taip Lietuvos kraštovaizdžio būklė buvo pristatyta 2019 m. sausio 24 d. vykusiame specialiame Lietuvos Respublikos bendrojo plano iki 2030 m. rengimo eigą aptarusiame forume.

Naujasis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, nustatantis šalies teritorijos erdvinio vystymo kryptis, funkcinius prioritetus ir užtikrinantis visų šalies strategijų suderinamumą. Rengiant planą vyksta praktinis darnaus vystymosi principų įgyvendinimas: įvairių šalyje vykdomų veiklų (verslo, žemės ir miškų ūkio, energetikos, statybos, turizmo, rekreacijos, aplinkos ir kultūros paveldo apsaugos ir kt.) derinimas tarpusavyje, erdvėje ir kartu – reguliuojant žmogaus veiklos poveikį aplinkai tam, kad ateities kartos turėtų ne prastesnes nei dabartinės sveiko gyvenimo ir klestėjimo galimybes.

UAB „Taem urbanistai“ vadovaujamo konsorciumo komandoje, rengiančioje planą, jo kraštovaizdžio, ekosistemų ir gamtos vertybių analizės dalį atlieka Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto (VU CHGF) Geografijos ir kraštotvarkos katedros kraštovaizdžio analizės ir planavimo specialistai: doc. dr. Ričardas Skorupskas, prof. dr. Darijus Veteikis ir doc. dr. Jonas Volungevičius.

Kraštovaizdžio kaitos tendencijos

„Sprendžiant apie vystymosi sritis ir mastus, turime įvertinti įvairiapusį teritorijų potencialą, suprasti kraštovaizdyje vykstančių bendrųjų gamtinių ir socialinių procesų mechanizmus ir nustatyti tendencijas“, – sakė R. Skorupskas.

1995–2018 m. laikotarpiu Lietuvoje kraštovaizdžio ekologinės galios silpnėjo dėl miškų biomasės mažėjimo augant kirtimams, kultūrinio kraštovaizdžio kokybė ir mozaikiškumas mažėjo dėl renatūralizacijos (savaiminio apžėlimo) ir intensyvios agrarizacijos (pievų ir ganyklų suarimo) reiškinių išplitimo. Bendras Lietuvos teritorijos natūralumas didėja, tačiau atskiruose regionuose žmogaus veiklos intensyvėja.

Ar nereikalaujame iš gamtos daugiau, nei ji gali duoti?

Geografai teigia, kad ekologiškai jautresnėse kalvotose teritorijose gamtai reikia palikti didesnius plotus. Vis intensyviau žemės ūkiui naudojamos molingų vidurio Lietuvos ir Sūduvos lygumų ekosistemos jau yra nuskurdusios dėl dirvožemio organinės medžiagos išplovimo, itin mažų natūralių teritorijų ploto. Fizinės ir cheminės erozijos paveiktose dirvose derlingumas sunaikinamas ilgiems šimtmečiams ir per artimiausius metus jokios intervencinės agrotechninės priemonės jau negalės užtikrinti net esamo iš jų gaunamos produkcijos kiekio (pavyzdžiui, Sūduvos aukštumose erozijos paveikta net 60 proc. dirbamos žemės). Dėl intensyvaus žemės ūkio naudmenų tręšimo didėja pasklidoji žemės ūkio tarša – net apie 61 proc. šiose teritorijose esančių upių, upelių, ežerų, tvenkinių būklė yra bloga.

Didesniam ekologiniam stabilumui užtikrinti Lietuvos miškingumas turėtų būti ne mažesnis kaip 35 proc. (2018 m. – 33,5 proc.) ir turėtų pasiskirstyti tolygiau (pavyzdžiui, miškai dabar užima tik 10,7 proc. Šilutės, 10,9 proc. Vilkaviškio, 14,2 proc. Kalvarijos, 15,3 proc. Marijampolės savivaldybių ploto). Didėjant plynų kirtimų apimtims, degraduoja atskirų miškų ekosistemos. Europos Sąjungos finansiniais instrumentais daugiausia miškų buvo įveista ne ten, kur jų labiausiai trūko – tiriamu laikotarpiu blogėjo didesnį geoekologinį potencialą turinčių gamtinio karkaso teritorijų būklė.

Vertinant estetiniu požiūriu, būdami lygumų kraštas, turime ribotus natūralius išteklius bendram vaizdui keisti – ypač raiškius daugiaplanius vaizdus formuojantys kompleksai apima tik 14 proc. šalies teritorijos.

Lietuvos saugomų teritorijų plotas (17,64 proc. šalies ploto) yra artimas Europos Sąjungos rekomenduojamam. Įsteigus jau suplanuotas, saugomų teritorijų plotas padidėtų dar 2,71 proc. Šios ypač vertingos vietovės patiria įtampas, susijusiais su ūkinių miškų kirtimais, dėl jų vykstančia sparčia medynų rūšine bei amžiaus kaita, urbanizacija.

Aktyvūs tyrėjai, įvaldę modernias duomenų apdorojimo Geografinių informacinių sistemų (GIS) technologijas ir metodikas, įgytas rengiant savivaldybių bendruosius planus, VU CHGF geografai doc. dr. Ričardas Skorupskas, prof. dr. Darijus Veteikis ir doc. dr. Jonas Volungevičius sėkmingai tęsia prof. A. Basalyko, prof. Č. Kudabos kraštotvarkines idėjas.

Prof. dr. Pauliaus Kavaliausko mokiniai perima didelę mokytojo patirtį rengiant pačius įvairiausius teritorijų planavimo dokumentus (pavyzdžiui, šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos bendrąjį planą, kurio mokslinis vadovas buvo profesorius). Vadovaujant prof. P. Kavaliauskui, minėta mokslininkų grupė su kitais dirbo rengiant Lietuvos kraštovaizdžio studiją (2006) ir aplinkos ministro patvirtintą Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą (2015), kurio sprendinius numatoma integruoti į šiuo metu rengiamą Lietuvos 2030 m. erdvinę viziją.