2009 m. pavasarį „Universitas Vilnensis“ rašė apie Istorijos fakultete rastą medinę Kristaus skulptūrą, kuri nežinia kaip ir nežinia iš kur ten atsirado ir buvo perduota restauratoriams. Kai išaiškėjo tikrasis skulptūros savininkas, visus restauravimo rūpesčius perėmė bažnyčia. Rugsėjo 14 d. skulptūra perkelta į XXVII Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelio koplyčią, iškilmingai pašventinta, buvo einamas Kryžiaus kelias.
Skulptūros atsiradimas pritrauks maldininkus
Iškilmingai perduodant skulptūrą bažnyčiai, žodį tarė Istorijos fakulteto dekanas prof. Zenonas Butkus. Trumpai priminęs glaudžius Vilniaus universiteto ryšius su bažnyčia nuo pat jo įkūrimo ir Vilniaus Kalvarijų istoriją dekanas džiaugėsi lemtingu skulptūros atsiradimu universitete ir jos grįžimu į buvusią vietą. „Tikimės, kad po šios skulptūros atsiradimo, restauravimo ir pašventinimo Vilniaus Kalvarijos bus dar autentiškesnės, gausės maldininkų ir tikėjimas bus gilesnis.“
Painus skulptūros atpažinimo kelias
Kad skulptūra bus grąžinta į buvusią vietą – Kalvarijų kryžiaus kelio koplyčią, mes sužinojome iš LDM Prano Gudyno restauravimo centro restauratorės Laimos Kruopaitės.
Kai pirmą kartą kalbėjomės, buvo dar neaišku, kur anksčiau stovėjo medinė suklupusio Kristaus skulptūra, kas buvo jos šeimininkas. Per tą laiką atsirado tvirtinančių, kad skulptūra anksčiau priklausė jiems. Restauratorė papasakojo, kad buvo atsiradęs privatus asmuo, teigęs, jog ši skulptūra stovėjusi šeimos sodyboje, bet neturėjęs jokių tai patvirtinančių dokumentų. Taip pat žmogus, prižiūrintis Musninkų koplyčią, tvirtino, kad skulptūra prieš kelerius metus buvusi atiduota restauruoti į Prano Gudyno restauravimo centrą. Vilniaus universiteto rektoriui Musninkų seniūnė parašė, kad skulptūra galinti būti iš Musninkų bažnyčios Barboros koplyčios. Tada restauratoriai tarėsi su paminklosaugininkais ir priėjo išvadą, kad ši skulptūra į Musninkų koplyčią net ir netilptų, ji iš kitur. L. Kruopaitė pripažino, kad iš pradžių nebuvo versijos, jog skulptūra iš Kalvarijų kryžiaus kelio. Tik po kurio laiko apie rastą skulptūrą iš žinutės Delfi portale (tarp kitko, paimtą iš „Universitas Vilnensis“ laikraščio) sužinojusi architekto Dano Rusecko šeima, kuri fundavo šios koplyčios atstatymą, atėjo į P. Gudyno restauravimo centrą su ikonografine medžiaga ir nuotraukomis. Jau buvo planuojama daryti kopiją, buvo parengti net keli modeliai, bet palyginus radinį neliko jokios abejonės, kad tai ta pati skulptūra.
Vertinga skulptūra bus tinkamai apsaugota
Ar nepakenks senai medinei skulptūrai stovėjimas lauke? „Skulptūra vertinga, datuojama XVIII a. pabaiga, bet kadangi, išaiškėjus tikrajam savininkui, universitetas ją perdavė bažnyčiai, buvo restauruojama naudojant atmosferos poveikiui atsparias medžiagas. Ji stovės po stogu, įėjimo grotos bus įstiklintos organinio stiklo skydais. Tiesiogiai nei lietus, nei saulė jos nepasieks. Tai nėra visai lauko sąlygos, tad jos ilgaamžiškumas maksimaliai užtikrintas“, – nuramino restauratorė L. Kruopaitė. Ji taip pat papasakojo, kaip per tą laiką atsirado ir trūkstama skulptūros ranka. Specialistai, besiaiškindami šios skulptūros paslaptį ir kilmės istoriją, daug apie tai kalbėjo, ieškojo analogijų, tarėsi. Jie iškėlė hipotezę, kad galbūt tuometinis Kalvarijų klebonas buvo įspėtas apie koplyčios sprogdinimą ir stengėsi išsaugoti tai, ką galėjo. Slepiantis nuo sprogdinimui besirengiančių kareivių, greičiausiai naktį paslapčiomis skulptūra buvo vežama, ranka nulūžo, ji galėjo tiesiog nukristi. Gal jos nerado ar neturėjo laiko ieškoti. „ Apie tai turėjo žinoti labai siauras žmonių ratas, o vėliau, kai ranką rado, matyt, skulptūra jau buvo paslėpta. Lemtinga, kad medinė skulptūros ranka pateko pas Juozą Stasiulaitį, tuometinį Paminklosaugos tarnybos viršininką. Jis, matyt, žinojo, kas tai, nes ją tinkamai eksponavo ir laikė matomoje vietoje, bet niekam, net sūnui, neprasitarė, kas tai. Ji vėliau buvo vadinama „geležine Stasiulaičio ranka“, nes paminklosaugininkas garsėjo reiklumu ir principingumu. Taigi paslaptį nusinešė su savimi. Nuostabu, kad niekas jos neišmetė. Drožinys liko autentiškas – su lauko apnašom, apsilupusiais dažais, be pirštų“, – džiaugėsi restauratorė. Trūkstamas skulptūros dalis – pirštus, drabužių klostes, pėdas, kryžių –atkūrė restauratorius ekspertas Alfonsas Šiaulys.
Labai tikėtina, kad skulptūros išgabenimo iš Kalvarijų dalyvių nebėra tarp gyvųjų, bet gal išliko šeimose pasakojimų, legendų. Skulptūros likimu susirūpinę specialistai paprašė klebono paskelbti ir paklausti bažnyčioje apie tai. Restauratorė mums papasakojo, kad atsiliepė žurnalistė Julitta Tryk, kuri pati iš vaikytės prisimena tą skulptūrą, tai, kaip ji buvo gerbiama, paliekamos dovanos. O štai slėpimo istorija dar nežinoma.
Rasta vertybė sugrąžina dvasingumą
Istorijos fakultete skulptūra buvo rasta per remontą. Archeologinius tyrimus kiemelyje atlikęs ir statybos darbus prižiūrėjęs Archeologijos katedros docentas A. Luchtanas ir buvo vienas pirmųjų, pamačiusių po laiptais statybininkų atrastą skulptūrą. Jis iš karto, įvertinęs jos būklę, kreipėsi į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą, su kuriuo fakultetas seniai bendradarbiauja. Dabar, po beveik pusantrų metų, vėl pakalbinome docentą, norėdami sužinoti, ar neatsirado kokių naujų faktų apie skulptūros atsiradimą fakultete.
Deja, tai mįslė. Net fakulteto senbuviai nieko negali pasakyti. Tikėkimės, kad dar atsiras liudininkų, kai vyks iškilmingas skulptūros atšventinimas, vėl bus rašoma apie tai spaudoje. Kai prieš metus pradėjome aiškintis, kreipėmės į visuomenę, daug naujo sužinojome ir galiausiai pavyko nustatyti jos buvusią vietą“, – pasakojo A. Luchtanas. Pasiteiravus, ar tinkamai dabar skulptūra bus eksponuojama, profesorius nuramino, kad medinė skulptūra nebijo šalčio. Parenkant jai vietą buvo tariamasi su restauratoriais ir prieita prie vieningos nuomonės, kad prasminga ją ten sugrąžinti – skulptūra bus tinkamai apsaugota.
Archeologas mano, kad jei skulptūra būtų atsiradusi kitur, ne universitete, jos likimas galėjo būti visai kitoks: galėjo būti parduota, sunaikinta, išvežta. „Simboliška, kad ji rasta Istorijos fakultete, nes mes puikiai žinome, kaip elgtis su tokiomis vertybėmis. Ji buvo tinkamai išsaugota, nugabenta restauratoriams, atlikti visi reikalingi polichrominiai, menotyriniai tyrimai. Jai tikrai pasisekė, kad atsirado universitete ir nebuvo sunaikinta. Per visą sovietmetį Kristaus skulptūra išliko ir buvo paslėpta tokioje vietoje, kur buvo puikiai apsaugota nuo drėgmės ir temperatūros svyravimų. Galbūt kažkas pasirūpino, kad ji nepatektų į bendrą Ateizmo muziejaus eksponatų sąvartyną. Yra daugybė atvejų, kai vertingiausi kūriniai dingsta, sunaikinami ar netinkamai naudojami. Puikus pavyzdys – Solovkų vienuolyno ikonostasas, kurį privatus kolekcininkas rado tvarte.“
Archeologui labai svarbu, kad atsirado tikroji skulptūros vieta, kad tai nebėra bevardė skulptūra. Kaip vilniečiui, jam ypač džiugu, kad vertingas kūrinys sugrįžta į Vilniaus Kalvarijas. Mokslininko nuomone, po sovietmečio atstatytos Kalvarijų stotys gražios, bet jos neturi to dvasingumo, kurį suteikia autentika. Todėl jis džiaugėsi šios skulptūros likimu ir tuo, kad sakraliniu požiūriu sustiprėja Kalvarijų trauka.
Komentarų: 1
2010-09-27 05:13
RugilėPasisekė skulptūrai.Įdomi istorija ir lemtinga , bet laiminga pabaiga.