Priešiški komentarai internete, galinčios žeisti replikos kolegai ar bendrakursiui. Kas tai? Neapykantos kalba ar saviraiškos laisvė? Kada jau reiktų įtarti, kad tai neapykantos nusikaltimas? Koks čia universiteto vaidmuo? Šie ir panašūs iššūkiai – tai viena iš Vilniaus universiteto (VU) įgyvendinamo 2018–2020 m. strateginio veiklos plano atvirumo lygybei ir įvairovei projekto temų. Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovė, VU alumnė Kristina Normantaitė sako, kad šią temą sudėtingą daro tam tikras jos „nematomumas“, kai tarp užfiksuotų atvejų ir realios padėties tarsi egzistuoja pilkoji zona.

Kas apskritai yra neapykantos nusikaltimai ir kaip juos atskirti?

Neapykantos nusikaltimų terminas yra vartojamas siekiant apibūdinti nusikalstamus veiksmus, kurių motyvas yra neapykanta asmeniui ar asmenų grupei dėl jos tapatybės bruožų (pvz., rasė, lytis, negalia, seksualinė orientacija). Raktinis žodis čia yra motyvas, kuris parodo, kad kaltininkai nukentėjusiuosius pasirenka dėl savo neigiamų išankstinių nuostatų apie tam tikras asmenų grupes ir taip siunčia žinutę, kad šios grupės atstovai visuomenėje nėra pageidaujami.

Neapykantos nusikaltimai gali turėti tiek fizinę, tiek ir žodinę formą. Pavyzdžiui, neapykanta motyvuoti smurtiniai išpuoliai, nuosavybės sugadinimas, taip pat žodžiu ar raštu išreikštos frazės, teiginiai, panaudoti įvairaus kurstomojo, diskriminacinio pobūdžio prasmę turintys simboliai. Tokie nusikaltimai dažniausiai įvyksta viešojoje erdvėje: gatvėje, viešajame transporte, masiniuose renginiuose, taip pat ir elektroninėje erdvėje – socialinių tinklų ar naujienų portalų komentarų skiltyse.

 Kas yra neapykantos kalba?

Neapykantą kurstanti kalba apima daugelį išraiškos formų, kuriomis yra viešai tyčiojamasi, niekinama, raginama diskriminuoti, smurtauti ar susidoroti su asmenimis pagal tam tikrus įstatymų saugomus požymius, tokius kaip amžius, lytis, seksualinė orientacija, negalia, rasė, tautybė, kalba, kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros.

Neapykantos kurstymas nėra suderinamas su demokratinės valstybės vertybėmis, todėl jo negina saviraiškos laisvė. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina pamatines žmogaus teises, tarp kurių – teisę reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, tačiau Konstitucijoje taip pat pažymima, kad šios teisės yra nesuderinamos su nusikalstamais veiksmais – tautinės, religinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu. Ši nuostata pagrindiniame valstybės įstatyme parodo, kad tam tikrų asmenų grupių apsauga nuo smurto ar persekiojimo yra didesnė vertybė nei neribojama saviraiška.

Svarbu pažymėti, kad tos pačios nuostatos laikosi ir kitos Europos valstybės, sutarusios, kad socialinė taika daugiakultūrėje Europoje reikalauja tam tikrų saviraiškos formų, nukreiptų prieš etnines, rasines ar religines grupes, ribojimų ir kaltininkų baudžiamumo.

Neapykantos kalba ir saviraiškos laisvė – kur ta skirtis?

Vis dėlto svarbu paminėti ir tai, kad vien įžeidžiančio pobūdžio teiginių negalima savaime laikyti neapykantą kurstančia kalba. Saviraiškos laisvė yra taikoma ne tik teiginiams ar turiniui, kuris yra palankiai sutiktas ar laikomas neįžeidžiančiu. Ji taikoma ir tiems teiginiams, kurie įžeidžia, šokiruoja, trikdo ar paprasčiausiai mums nepatinka. Taip visuomenėje yra išsaugomas nuomonių pliuralizmas ir žodžio laisvė.

Dažnai kyla klausimas, kur yra riba tarp saviraiškos laisvės saugomų pasisakymų ir neapykantos kurstymo. Norint atskirti neapykantos kalbą nuo teisėtų diskusijų reikia atsižvelgti į keletą esminių principų – koks buvo pasakyto teiginio turinys, kontekstas, kuriame jis buvo išreikštas, ir teiginio autoriaus tikslas. Šią nelengvą vertinimo užduotį atlieka teisėsaugos institucijos. Kitais atvejais galime kalbėti ir apie pasisakymų etiškumą, patyčias, tačiau bausti už neetiškus pasisakymus būtų neproporcinga. Šiais atvejais yra pasitelkiamos kitos, prevencinės, šviečiamosios, o ne baudžiamosios teisės priemonės.

Kokia Lietuvoje situacija, kalbant apie neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą? 

Neapykantos nusikaltimų statistika yra svarbus įrankis norint įvertinti šios grupės nusikaltimų paplitimą ir siekiant rasti tinkamas priemones jų prevencijai. Vis dėlto svarbu pasakyti, kad neapykantos nusikaltimai pasižymi latentiškumu. Tai reiškia, kad jie dažnai yra „nematomi“ ir tarp užfiksuotų atvejų bei realios padėties egzistuoja tam tikra pilkoji zona. Tokį latentiškumą sukelia kompleksinės priežastys, tokios kaip nukentėjusiųjų nesikreipimas į teisėsaugą ar netinkamas nusikaltimų kvalifikavimas (dažnai nepastebimas neapykantos motyvas). Turimi duomenys rodo, kad nuo neapykantos incidentų Lietuvoje dažniausiai nukenčia LGBT bendruomenės atstovai, taip pat neapykanta dažnai kurstoma tautybės, rasės pagrindu. Visuomenės nuomonės apklausos ir socialinės distancijos tyrimai rodo, kad Lietuvos visuomenė yra gana kultūriškai uždara, siejanti atvykėlius iš kultūriškai tolimesnių terpių pirmiausia su grėsmėmis. Tai nereiškia, kad vadovaudamasi šiuo įtarumu visuomenė savaime ima kurstyti neapykantą, bet nežinojimas ar tam tikros baimės neabejotinai prisideda prie šio reiškinio plėtros.

 Kodėl universitetai turėtų skirti dėmesio šiai temai?

Kiekvienas universiteto bendruomenei priklausantis asmuo turėtų universiteto aplinkoje jaustis saugiai ir patogiai. Universitetas yra visuomenės mikrokosmas, todėl jį paliečia tos pačios visuomenės problemos – vyraujančios neigiamos nuostatos apie tam tikras asmenų grupes ir neapykantos išraiškos incidentai. Manau, kad universitetams yra svarbu jausti atsakomybę už savo studentų, tiek vietos, tiek atvykstančių iš užsienio, saugumą. O didesnį saugumą galima užtikrinti pradedant nuo aiškios pozicijos, kad jokios neapykantos išraiškos universitete nebus toleruojamos. Taip pat svarbu kurti atvirą, nediskriminuojančią ir bendruomenišką aplinką, tirti ir žinoti, kokia situacija vyrauja universiteto bendruomenėje. Galiausiai svarbu turėti aiškų veiksmų planą, tam tikrą algoritmą, ką daryti ir kur galėtų kreiptis studentai, susidūrę su neapykantos išraiškomis tiek universitete, tiek už jo ribų.

Kokia pasaulinė universitetų praktika?

Kalbant apie pasaulinę universitetų praktiką, galima išskirti keletą pavyzdžių. Norint imtis veiksmų, visada naudinga išsiaiškinti status quo. Prieš porą metų Rygos mieste užsienio studentai buvo apklausti apie jų patirtis susiduriant su neapykantos išraiškomis. Apklausos rezultatai parodė, kad net du trečdaliai apklaustųjų susidūrė su įvairiomis neapykantos išraiškomis. 62 proc. susidūrusiųjų teko patirti žodinius išpuolius, 13 proc. – fizines atakas. Iš susidūrusių su neapykantos išraiškomis net 86 proc. niekam apie šiuos incidentus nepranešė. Žinant šią informaciją, universitetui, o kartu ir Rygos miesto savivaldybei yra lengviau nuspręsti, kokių konkrečių prevencinių veiksmų jie gali imtis.

Kitose valstybėse gana įprasta universitetų tinklalapiuose skelbti informaciją apie tai, kas yra neapykantos nusikaltimai, kur galima kreiptis su jais susidūrus. Be to, dirba konsultantai, galintys išklausyti ir patarti, o kai kuriais atvejais net ir padėti parašyti pareiškimą policijai ar palydėti į apklausą. Be abejonės, mokymai, sąmoningumo didinimo iniciatyvos ir socialinės akcijos, įtraukiančios visą universiteto bendruomenę, taip pat populiarios ir labai naudingos.

Norime atkreipti dėmesį, kad VU yra aiškiai įvardijęs, kad čia netoleruojama jokia neapykantos forma. Atvirkščiai – siekiama kurti saugi, sveika, įtrauki ir atvira įvairovei bendruomenė, puoselėjanti abipusės pagarbos ir dėmesio vienas kitam kultūrą. Neapykantos kalba, kaip ir bet kuri kita diskriminacijos forma, prieštarauja bendruomenės vertybėms, yra nesuderinama su akademine etika, ardo bendruomenės narių pasitikėjimą vienas kitu. Jeigu Jūs universitete patyrėte ar pastebėjote neapykantos kalbos atvejų, kviečiame apie tai pranešti el. p. pasitikejimas@cr.vu.lt.