Dr. Simonas Šabanovas – žmogus, kurio veikloms išvardyti vienu ypu pristigtų kvapo. Jis – geografijos mokytojas ekspertas, mokomųjų priemonių mokyklai autorius, 2017-ųjų Lietuvos metų mokytojas, Šiaurės licėjaus ugdymo vadovas, Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) vertintojas ir Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas. Su Simonu kalbamės apie šiuolaikinio mokytojo sampratą, kokybiško pedagoginio išsilavinimo ir darbo kriterijus, šiaurietiško ugdymo principų Lietuvos švietimo įstaigose diegimą.

Esate geografijos mokytojas ekspertas. Kodėl pasirinkote būtent geografiją?

Geografija man – tai galimybė plačiai žiūrėti į pasaulį, jį pažinti ir keisti. Tai būdas neatskirti žmogaus nuo gamtos. Mane supanti aplinka – mano džiaugsmo šaltinis: juk čia yra tiek sąsajų, tiek procesų ir kompleksų. Geografijos mokomasis dalykas man dar mokykloje padėjo pažinti pasaulį, susidomėjęs dalyvaudavau olimpiadose ir konkursuose, yra tekę laimėti ir šalies olimpiadas. Noras lavinti ypač svarbius visuminio suvokimo gebėjimus ir paskatino rinktis būtent šią sritį.

2017 m. buvote išrinktas Lietuvos metų mokytoju. Kaip manote, kiek aktualus žmogiškasis asmenybės faktorius, siekiant tapti geriausiu? Koks yra tas šiuolaikinis mokytojas?

Nemanau, kad paprasta trumpai atsakyti, koks tas šiuolaikinis mokytojas. Žmogiškasis asmenybinis faktorius labai svarbus: jis turi būti aktyvus, greitai mąstantis, o svarbiausia – įdomus! Jo pamokoje itin svarbi veiklų įvairovė. Juk, siekiant dabartinius vaikus sudominti ir motyvuoti mokytis, veiklos turi būti kuo įvairesnės: ir reiškinių tyrinėjimas, ir patyriminė veikla, ir IT technologijų panaudojimas, ir, aišku, dėmesys literatūrai. Mokytojas turi mokėti gebėti derinti visus šiuos dalykus. Į tai dėmesį atkreipiame ir vykdydami mokytojų atranką į Šiaurės licėjų. Na, o man pačiam Lietuvos metų mokytojo titulo laimėjimas buvo stotelė  –  įvertinimas, kad dirbu teisinga linkme.

Esate parengęs nemažai mokykloms skirtų mokomųjų priemonių. Jūsų nuomone, kiek šiuolaikiniam mokytojui svarbi būtent tokia – kūrybinė, mokslinė veikla?

Mano nuomone, kiekvienam geram mokytojui svarbu turėti kompleksines ugdymo priemones ir vengti kraštutinumų. Rekomenduočiau vaizdžius popierinius ir skaitmeninius vadovėlius, mišraus mokymo užduočių sąsiuvinius, įsivertinimo įrankius, praktikos darbų aprašus ir išbandyti (kaip jau turime Šiaurės licėjuje) reiškiniais grįsto tyrimo mokymo savaites. Tai – naujovės Suomijos švietime. Šių savaičių metu mokiniai pasirenka reiškinį ir jį tyrinėja, aptarinėja, aprašo. Tai puiki galimybė mokiniams įgyvendinti savo norą pažinti, išsiaiškinti. Juk universitete to irgi siekiame! Kelias į universitetą prasideda tada, kai gaunamos pirmosios žinios apie mokslinę veiklą.

VU, siūlydamas pedagogikos studijas, šiuolaikiškus mokytojus rengia jau antrus metus. Kaip įvertintumėte šios programos koncepciją ir rezultatus?

Pedagogikos studijos VU labiau orientuotos į praktines veiklas. Tai didelis privalumas, nes mokytojui svarbu ne tik turėti gerus teorinius pagrindus, bet ir atrasti savo, kaip mokytojo, „veidą“. Juk mokiniams būtų labai neįdomu, jeigu visi mokytojai dirbtų vienodai.

Kokia tendencija stebima – ar pasiteisina būsimų pedagogų lūkesčiai pradėjus dirbti mokykloje? Su kokiais sunkumais / iššūkiais jiems dažniausiai tenka susidurti? 

Pasitaiko atvejų, kai naujiems mokytojams mokyklose iš pradžių sunku įgyvendinti savo idėjas dėl įsigalėjusių nerašytų taisyklių, mokyklos kultūros. Nors revoliucijos jie nepadaro, bet tikrai atneša į mokyklas naujovių, kurios prigyja. Mokytojo darbas yra sunkus. Jeigu neturi tam pašaukimo, geriau jo nesirinkti. Džiaugiuosi, kad mokytojų, kurie dirba mokykloje savo svajonių darbą ir juos tai „veža“, Lietuvos mokyklose vis dėlto yra daug.

Šiaurės licėjus, kuriame dirbate ugdymo vadovu, laikosi principo, kad prasminga yra mokytis to, kas padės greičiau prisitaikyti kintančiame pasaulyje, ir orientuojasi į integruotą, patirtinį ir asmenybės ugdymu grįstą mokymo procesą. Jūsų nuomone, kiek tokio „akademinio šiaurietiškumo“ Lietuvos švietimo įstaigose galima rasti šiandien ir kokių veiksmų reikėtų imtis, kad jo būtų vis daugiau?

Didžioji dalis Lietuvos ugdymo įstaigų šia linkme juda gerokai per lėtai, o mokiniai daug brangaus laiko praleidžia mokydamiesi to, kas pasensta ir nebeturi prasmės. Kad tai keistųsi, reikia suprasti, jog Lietuva nėra kažkoks atskiras pasaulis. Vykstant globalizacijai, savo autentiškumo išlaikymas ir gerosios užsienio šalių patirties atranka bei integravimas turėtų būti siekiamybė. Tik taip įmanoma sukurti kompleksiškumu grįstą ugdymą, kuris teiktų mokymo ir mokymosi džiaugsmą, taip pat – naudą ilguoju laikotarpiu.

Šiaurės licėjaus tikslas – kritiniu mąstymu ir visuminiu požiūriu pasižyminti asmenybė. Integruota ir tiriamoji veikla, dėmesys socialiniams ir emociniams aspektams – tai kelias, vedantis šio tikslo link.