Kaip ir dauguma naujai „iškeptų“ bakalaurų, prieš keletą metų Marijus Plečkaitis galvojo apie tolesnes studijas magistrantūroje. „Galiausiai nusprendžiau gilintis į biofiziką ir iki šiol džiaugiuosi tokiu pasirinkimu. Jis atvėrė man naujas galimybes ir paskatino aktyviai siekti tolesnių profesinių bei mokslo aukštumų“, – pasakoja šiuo metu Nacionaliniame vėžio institute (NVI) dirbantis Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) absolventas.

Gamtos mokslai traukė nuo vaikystės

„Dar būdamas vaikas, paklaustas, kuo norėčiau būti užaugęs, įsivaizdavau save mokslininku, dirbančiu laboratorijoje ir darančiu atradimus, kurie prisidėtų prie technologijų tobulinimo. Tad nenuostabu, kad ir mokyklos laikais jaučiau potraukį gamtos mokslams“, – savo kelią į VU GMC prisimena M. Plečkaitis.

Pasak jo, mokykloje patiko tiek biologija, tiek chemija ir fizika. „Pradėjęs domėtis studijų programomis, ieškojau kažko nestandartinio, kas apimtų viską, nes nenorėjau apleisti kažkurio iš šių mokslų. Tada aptikau biofizikos studijų programą. Girdėjau šį žodį pirmą kartą gyvenime ir buvo keista, kad galima sujungti, atrodytų, tokius sunkiai susiejamus dalykus – biologiją ir fiziką. Vis dėlto noras išsiaiškinti šią paslaptį mane pastūmėjo link to, kad mano stojimų pageidavimų sąrašo viršūnėje atsirado biofizika VU“, –  pasakoja jis.

Pasirinkimas – likti Lietuvoje

Pasak M. Plečkaičio, bakalauro studijos prabėgo greitai, kaip ir visiems studentams. „Bakalauro studijų pabaigoje apėmė dvejopas jausmas. Viena vertus, norėjosi pagaliau viską baigti ir išvažiuoti – nesvarbu kur, kad ir į pasaulio kraštą. Kita vertus, apgynus bakalauro baigiamąjį darbą, atsirado keistas jausmas, tarytum klausimas: „O kas dabar, nejaugi viskas?!“ Ir nusprendžiau, kad ne, ne viskas, man to negana ir noriu dar“, – įspūdžiais baigus pirmąją pakopą dalijasi M. Plečkaitis.

„Kai jau nutariau, kad sieksiu magistro laipsnio, vėl kilo klausimas – ar tęsti pradėtas biofizikos studijas, ar rinktis ką nors naujo. Tačiau šį kartą atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo – mane motyvavo aukšta VU studijų kokybė, geranoriški dėstytojai, akademinė aplinka ir pamėgtos erdvės“, – pasakoja M. Plečkaitis.

 Magistrantūra – visas biofizikos „kokteilis“

Pasak M. Plečkaičio, biofizikos magistrantūros programa pasižymėjo plačiu spektru pasirenkamųjų dalykų. „Bakalauro studijose buvo galima tik pajausti biofizikos skonį ir atskleisti tik dalį jos identiteto, o magistrantūros studijų metu gavome visą biofizikos „kokteilį“, – prisimena VU alumnas.

Pasak jo, savo vietą biofizikos magistrantūroje rasti gali tiek į biologinius procesus ir virsmus ląstelėse, tiek į fizikinių metodų taikymą biomedicininiuose tyrimuose orientuotas studentas. „Tarptautiškumo galimybių čia taip pat netrūksta. Tiems, kurie norėtų savo jėgas išbandyti ir užsienio universitetuose, plačiai atveriamos „Erasmus+“ programos durys. Tereikia rasti norimą universitetą, su administracijos pagalba pasirašyti universitetų bendradarbiavimo sutartį ir – pirmyn“, – pasakoja M. Plečkaitis.

„Galbūt kas nors sako, kad magistrantūroje studijuoti nebereikia, užtenka bakalauro. Tokių kalbų buvo girdėti ir man stojant į VU biofizikos magistrantūrą. Su tuo nesutinku, nes magistro laipsnis suteikia geresnes karjeros galimybes. Be to, man norėjosi pagilinti bakalauro studijų metu įgytas žinias“, – teigia jis.

Karjera – nacionalinės reikšmės įstaigoje

M. Plečkaičio pasirinktas kelias tapti biofiziku atvėrė jam profesinių galimybių duris. Šiuo metu VU alumnas dirba NVI.

„Į dabartinę sritį patekau ganėtinai paprastai. Trečio bakalauro kurso viduryje suskubau ieškoti vietos atlikti mokslinę praktiką. Pasiūlymų studentams tikrai apstu, reikia tik nuspręsti, ko patys norime. Pavyzdžiui, man norėjosi šiokio tokio iššūkio, jaučiausi motyvuotas siekti aukštesnių tikslų, nesinorėjo tiesiog bandyti „praslysti“ su kuo lengvesne bakalauro darbo tema, – šmaikštauja M. Plečkaitis. – Žinojau, kad metais jaunesnis biofizikas atlieka praktiką NVI Biomedicininės fizikos laboratorijoje. Paprašiau jo papasakoti apie laboratoriją ir, vos sužinojęs daugiau, iškart susisiekiau su laboratorijos vedėju prof. R. Rotomskiu, kad priimtų atlikti praktiką“, – savo karjeros pradžią prisimena VU alumnas.

„Praktikos metu išmokau atlikti tyrimus įvairiais spektrometrais, vaizdinti mikroskopais, kultivuoti vėžines ląsteles ir daugybę kitų įdomių metodų. Sėkmingai apgynus bakalauro darbą, laboratorijoje man buvo pasiūlytos ir biofiziko pareigos. Įstojęs į magistrantūrą ir toliau laboratorijoje keldamas kompetencijas ir rodydamas iniciatyvumą gavau dar vieną galimybę – prisidėti prie mokslinės publikacijos rašymo ir tapti vienu iš bendraautorių. Ši publikacija pasirodė žurnale „Journal of Nanobiotechnology“, – pasakoja M. Plečkaitis.

Pasidomėjus, kokia yra jo darbo specifika, biofizikas paaiškina, kad Biomedicininės fizikos laboratorijoje pagrindiniai tyrimų objektai yra įvairios nanodalelės ir teranostinės nanoplatformos, kurios galėtų prisidėti prie vėžio diagnozavimo metodikų gerinimo ir potencialaus gydymo. „Pats gydymas orientuojamas į fotosensibilizuotą navikų terapiją, kai gydoma šviesa. Galbūt sunku patikėti, bet tai išties veiksmingas būdas. Kai kurios nanodalelės ir (ar) medžiagos apšviestos pasižymi gebėjimu generuoti aktyvias deguonies formas, kurios nužudo vėžines ląsteles“, – pasakoja jis.

Pasak M. Plečkaičio, tai tik maža dalis to, ką jis daro NVI laboratorijoje. „Kadangi pati laboratorija priklauso NVI, sukūrus pakankamai efektyvią nanodalelių sistemą ją būtų galima tirti ne tik ląstelių lygmeniu in vitro, eksperimentiniuose gyvūnuose in vivo, bet ir pereiti prie klinikinių tyrimų su žmonėmis. Tai paskutinė stadija prieš sukuriant vaistą, kuris galėtų padėti šimtams, o gal ir tūkstančiams pacientų, kovojančių su vėžiu“, – aiškina jis.

Tolesniuose M. Plečkaičio planuose – doktorantūra ir darbas NVI laboratorijoje. „Jei ne VU biofizikos studijos, viso to nebūtų buvę. Džiaugiuosi, kad mano pasirinkimas atvėrė plačias galimybių duris“, – sako jis.