Vis dažniau kalbama apie mokytojo profesijos prestižą ir būtinumą. Pedagogiką populiarinančios iniciatyvos parodė, kad ilgą laiką jaunų žmonių, atrodo, pamiršta profesija atsigauna ir sulaukia vis daugiau jų dėmesio. Šių specialistų daugiausia parengia Vilniaus universitetas (VU). Jo studentai į mokyklą įžengia jau pirmaisiais studijų metais.

Mokytojas atsakingas už kritiškai mąstančią visuomenę

VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto docentė Rita Makarskaitė-Petkevičienė teigia pastebėjusi, kad abiturientai pedagogikos studijas renkasi dėl kelių priežasčių. Pasak jos, studentai nori tapti pedagogais todėl, kad ši profesija turi savotiško žavesio. Čia nėra rutinos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Niekada nepravesi dviejų vienodų pamokų, nes susiklostys kitos pedagoginės aplinkybės, matysi, kaip tavo mokiniai auga, kaip keičiasi jų samprotavimas, ir būsi ne tik šio augimo stebėtojas, bet ir švelniai šį augimą palytėjęs.

Dažnai būsimieji mokytojai nori būti panašūs į savo kelyje sutiktus mokytojus, jie žavisi jų kompetencija, asmeninėmis savybėmis, atsidavimu savo darbui, mokiniams. Docentė atvirauja, kad per nemažą darbo praktiką sutiko ir tokių studentų, kurie mokykla buvo nusivylę ir įstojo į pedagogikos studijas tam, kad grįžę į mokyklas padarytų proveržį, kurtų kitokį santykį su mokiniais ir ugdymo aplinka.

„Šiandien į mokytojo darbą reikėtų pažvelgti naujai“, – sako doc. R. Makarskaitė-Petkevičienė. Pasak jos, pedagogas atlieka ne vien mokymo funkciją – mokykloje jis turi daug vaidmenų. „Šiandien jis nebėra aktyvus ugdymo proceso dalyvis – labiau vaiko veiklos pagalbininkas. Mokymosi procese, pamokose mokiniai tampa aktyvesniais dalyviais, o mokytojas yra šio proceso strategas, ugdymo(si) veiklos tyrėjas ir vertintojas, įkvėpėjas, drąsintojas“, – priduria docentė.

Doc. R. Makarskaitė-Petkevičienė. E. Kurausko nuotr.

VU Pedagogų kompetencijų tobulinimo ir plėtros centro vadovė docentė Asta Meškauskienė pabrėžia, kad mokytojo profesija šiandien kaip ir anksčiau turi ypatingą reikšmę. Jos teigimu, nuo mokytojo priklauso valstybės laisvės ir demokratinių vertybių tvarumas.

Doc. A. Meškauskienė priduria, kad šiuolaikinis mokytojas turi prisitaikyti prie technologinių ir kitų pokyčių ir ugdyti visuomenės gebėjimą kritiškai mąstyti.

„Šių ir ateities dienų informacinių technologijų visuomenė kelia naujus švietimo kokybės lūkesčius. Todėl nepakanka ugdyti tik raštingą visuomenę – daug svarbiau ugdyti laisvą, savimi pasitikintį, informuotą, kritiškai mąstantį ir sudėtingus sprendimus priimti gebantį asmenį“, – įžvalgomis dalijasi A. Meškauskienė.

Nori tapti mokytojais net turėdami kitą specialybę

Doc. R. Makarskaitė-Petkevičienė teigia, kad kalbėdami apie mokytojo profesijos prestižą turime nepamiršti, kad jis susideda iš daugybės elementų. Vieni svarbiausių – asmeninės pedagogo savybės ir savivertė.

„Žinoma, tai priklauso ir nuo mokytojo išsilavinimo, atlyginimo ir panašiai. Tačiau išsilavinimas yra susijęs su universitetu. Dirbu Vilniaus universitete ir matau stiprią moralinę laikyseną, kuri yra grindžiama minties laisve, nuomonių įvairove, atvirumu idėjoms, tarpusavio pagalba, tolerancija“, – sako ji.

Docentė priduria, kad iš VU pedagogikos absolventai išeina laisvi – ne vykdytojai, o kūrėjai. Pasak jos, šioje aukštojoje mokykloje stengiamasi auginti savarankiškai veikiančius ir mąstančius mokytojus.

Doc. A. Meškauskienė pasakoja, kad studentų draugai dažnai nustemba išgirdę, jog jie nori tapti mokytojais. Tačiau, jos teigimu, bendraamžiai studentų pasiryžimu tapti pedagogais neretai žavisi.

Ji sako, kad jos vadovaujamas centras sulaukia daug susidomėjusiųjų skambučių ir laiškų. „Pedagogikos studijomis domisi net ir tie, kurie jau turi bakalauro ar net magistro laipsnį. Dažnai išgirstame, kad jie kadaise svajojo tapti mokytojais, tačiau artimieji atkalbėjo. O dabar jie nori įgyvendinti savo svajonę, studijuoti ir tapti pedagogais“, – priduria specialistė.

Doc. A. Meškauskienė vardija priežastis, dėl kurių žmonės pasirenka būti mokytojais. Šį pasirinkimą gali nulemti jų pačių patirtis mokykloje. Pasak jos, kai kurie mokiniai nori tapti mokytojais dėl to, kad turėjo labai prastus mokytojus ir norėjo būti geresni. Kiti, atvirkščiai, renkasi pedagogikos studijas dėl to, kad juos įkvėpė geri jų mokytojai.

Doc. Asta Meškauskienė. E. Kurausko nuotr.

Stiprus psichologinis parengimas

VU mokytojo kvalifikaciją galima įgyti nuo 2007 m. pasirinkus mokyklos pedagogikos studijų programą. Ją gali rinktis asmenys, kurie jau yra įgiję bakalauro laipsnį. Be to, šios profesijos studijas bakalauro studentai gali rinktis kaip gretutines – taip absolventai įgyja bakalauro laipsnį ir pedagogo kvalifikaciją.

2018 m. VU pristatytos dar dvi naujos bakalauro studijų programos – vaikystės pedagogika ir gamtamokslinis ugdymas. Pasak VU Pedagogų kompetencijų tobulinimo ir plėtros centro vadovės doc. A. Meškauskienės, būtent pirmoji studijų programa sulaukia daugiausia jaunų žmonių dėmesio.

Vaikystės pedagogikos programa orientuota į pradinį ir ikimokyklinį ugdymą – po pirmųjų studijų metų studentai gali rinktis iš šių dviejų specializacijų. Doc. A. Meškauskienės teigimu, šioje programoje itin daug dėmesio skiriama pedagogų psichologiniam parengimui.

„Šios programos absolventai dirbs su mažiausiais mokiniais, todėl psichologinis parengimas yra būtinas. Juos mokome vaiko raidos ir mokymosi psichologijos, vaiko sveikatos ir gerovės, savireguliacijos, psichikos sveikatos ir kitų dalykų“, – sako ji.

Šios programos studentai – būsimieji pedagogai išmoksta geriau bendrauti su vaiku ir jį suprasti. Tačiau psichologinis parengimas svarbus ir kitų krypčių mokytojams, todėl ir gamtamokslinio ugdymo programos studentai turi privalomą raidos ir edukacinės psichologijos kursą. Doc. A. Meškauskienė pabrėžia, kad psichologijos dalykus dėsto itin stiprūs akademiniai darbuotojai.

Norima, kad VU studentai suprastų vaikus ir jų poreikius, todėl jie įtraukiami į įvairius tyrimus, kuriuos atlieka kartu su dėstytojais. „Studentai tiria nesėkmingo mokymosi priežastis, ieško individualaus priėjimo prie mokinio ir panašiai“, – priduria specialistė.

Pasak doc. A. Meškauskienės, geriau suvokti mokinių poreikius padeda bendrosios universitetinės studijos – dalykai, kuriuos studentai gali rinktis iš bet kurio VU fakulteto.

„Pedagogikos studijos į rankas absolventui neįduos tikslaus recepto, kaip reikėtų elgtis su mokiniu. Kiekvienas mokinys – individualybė. Todėl atsakymus gali pasufleruoti universitetinių studijų metu įgyta erudicija, išlavintas kūrybiškumas, kritinis mąstymas“, – sako ji.

„Pasimatuoti“ specialybę galima jau pirmaisiais metais

Studentai, pasirinkę vaikystės pedagogikos studijų programą, jau antrąjį semestrą keliauja atlikti praktikos į mokyklą.

„Būna, kad universitetas sau, mokykla – sau. Ne, mes Vilniaus universitete mokyklą pažįstame – profesiją mūsų studentai „pasimatuoja“ anksti. Studijos susietos su mokykla nuo pradžių – studentas, stebėdamas ugdymo procesą, pažindamas vaikų amžiaus tarpsnio ypatumus, mokytojo darbą, asistuodamas mokytojui įvairiose veiklose ir atlikdamas įvairius vaidmenis, pats savarankiškai kurdamas ugdomosios veiklos scenarijus, vesdamas pamokas ar išbandydamas įvairius metodus, kuria santykį su mokykla. Studentui svarbiausia – į mokyklą, ugdymo procesą, mokytojo darbą pasižiūrėti nebe iš mokinio, bet iš būsimo mokytojo pozicijos“, – sako doc. R. Makarskaitė-Petkevičienė.

Pasak VU Pedagogų kompetencijų tobulinimo ir plėtros centro vadovės doc. A. Meškauskienės, dėl mokytojų trūkumo darbovietės juos noriai įdarbina – paskutinių kursų studentai turi daug galimybių pasilikti po profesinės praktikos. „Praktikos metu užsimezga ryšys tarp studentų ir mokyklų. Jos labai gerai atsiliepia apie praktikantus, todėl ir nori, kad jie ateitų dirbti“, – priduria ji.