Birželio 9–23 d. Vilniaus universiteto (VU) Taikomosios kalbotyros instituto Lituanistinių studijų katedroje vyko lituanistinės studijos užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams, kuriose dalyvavo mokytojai iš Airijos, Australijos, Jungtinės Karalystės ir Latvijos. Studijų metu buvo gilinamos žinios apie lietuvių kalbos mokymo metodiką, Lietuvos ir lietuvių kalbos istoriją, naujausią vaikų ir paauglių lieteratūrą, dalyviai pristatė savo lituanistines mokyklas ir dalijosi įvairiapusiška patirtimi.
Viena iš studijų dalyvių Kristina Jankaitienė, Karikmakros miestelyje (Airija) įsteigusi lituanistinę mokyklą „Saulės zuikučiai“, sako, kad šių studijų metu įgijo žinių, kaip sudominti vyresnio amžiaus vaikus: „Šiuose kursuose pasisėmiau žinių apie pamokų vedimo struktūrą, kuri yra itin svarbi siekiant sudominti skirtingo amžiaus vaikus. Iš savo patirties galiu teigti, kad vaikai iki paauglystės labai noriai eina į lituanistines mokyklas, tačiau bėgant metams jų motyvacija silpnėja.“
Pasak K. Jankaitienės, šios studijos buvo svarbios ne tik dėl įgytų žinių, kurias mokytojai svetur galės pritaikyti šviesdami vaikus, bet ir dėl pačios galimybės pamatyti Vilnių: „Esu labai dėkinga organizatoriams, kurie stengiasi dėl mūsų. Pamačiau, kad ne tik mes – išvykę lietuviai – rūpinamės kalbos ir lietuviškų tradicijų išlaikymu, bet ir čia –Lietuvai rūpi.“
Itin reikšmingą studijų dalį užėmė diskusijos apie džiaugsmus, iššūkius ir rūpesčius, kylančius mokant vaikus lituanistinėse mokyklose užsienyje. „Susiduriame su įvairiais sunkumais, nes vaikai yra skirtingo amžiaus, gebėjimų ir žinių. Be to, sudėtinga rasti mokytojų, kurie mylėtų savo darbą ir suprastų, kad ši veikla turi būti ne pelno siekimas, o žinių ir meilės tėvynei perdavimas. Tai nėra lengvas darbas, tačiau aš stengiuosi nesureikšminti, ar mano darbas yra įvertinamas. Atidariau lituanistinę mokyklėlę, nes man svarbu išlaikyti ir perduoti lietuvišką kalbą ir tradicijas ateities kartoms. Dažnai sakau: gyva kalba – gyva tauta“, – atvirauja lituanistinės mokylos įkūrėja.
Airijoje gyvenanti lietuvė negali paaiškinti, iš kur kyla nenuvaldomas noras išsaugoti lietuviškąsias šaknis ir perduoti visapusišką mūsų tautos paveldą. Tačiau tai yra vienas pagrindinių jos gyvenimo tikslų. „Mūsų mokyklėlės tikslas – išlaikyti lietuviškumą, tradicijas, identitetą ir perduoti protėvių kalbą mūsų atžaloms. Dėl šios priežasties mokykloje ne tik mokome lietuvių kalbos, bet ir švenčiame įvairias šventes, minime valstybei svarbias datas“, – pasakoja K. Jankaitienė.
Ji patikina, kad be tėvų iniciatyvos mokant vaikus lietuvių kalbos ir tradicijų būtų sunku pasiekti teigiamų rezultatų: „Itin didelis darbas, siekiant išsaugoti savo šaknis, turi vykti pačioje šeimoje, nes svarbi ne tik kalba, bet ir papročiai, tradicijos, istorija.“
Galiausiai pašnekovė teigia, kad visus rūpesčius atidarant lituanistinę mokylą Airijoje ir siekiant išsaugoti bent kruopelytę lietuviškumo tokioje didelėje šalyje atperka vaikų noras mokytis lietuvių kalbos, tėvelių palaikymas, džiaugsmas ir dėkingumas: „Didžiausia laimė yra kiekvieną rytą išgirsti, kaip vaikai pasako „Labas rytas, mokytoja“. Lietuviškai“, – neslepia džiaugsmo K. Jankaitienė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!