Lietuvos ypatingasis archyvas išleido virtualią parodą apie buvusį Vilniaus universiteto (VU) rektorių Juozą Bulavą. Apie J. Bulavo gyvenimą pasakoja Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, VU buvo įtrauktas į unifikuotą sovietinę sistemą ir pertvarkytas pagal komunistinį modelį. Studijų ir mokslo procesas pajungtas politinei Lietuvos komunistų partijos (LKP) kontrolei, diegta komunistinė ideologija. Iš universiteto atleisti sovietų valdžios požiūriu politiškai nepatikimi dėstytojai. Į jų vietas atsiųsti darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, dauguma – menkos kvalifikacijos, nejautę pagarbos lietuvių kultūrai ir kalbai. XX a. 5–6 dešimtmečiais universitete sustiprėjo rusinimo tendencijos. Steigta vis daugiau grupių rusų dėstomąja kalba, sparčiai mažėjo lietuvių studentų ir dėstytojų skaičius, lietuvių kalba intensyviai stumta iš oficialaus akademinio gyvenimo. Universiteto rusinimas kėlė Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą.

Politinio atlydžio laikotarpiu Lietuvoje sustiprėjus tautinėms ir antisovietinėms nuotaikoms, lietuvių inteligentija ragino nutraukti universiteto rusinimą. Radikali visuomenės laikysena vertė LKP vadovybę atsižvelgti į kai kurias tautines gyventojų aspiracijas. Sovietų Sąjungos valdžiai sankcionavus nacionalinių kadrų iškėlimo kampaniją, LKP ėmėsi universiteto personalo pokyčių, tikėdamasi darbuotojų kaitos būdu sustiprinti sau lojalios lietuviškos nomenklatūros pozicijas ir pademonstruoti tariamą rūpinimąsi lietuvių kadrais. LKP centro komiteto (CK) biuras 1956 m. sausio 8 d. universiteto rektoriumi paskyrė Lietuvos SSR mokslų akademijos narį korespondentą Juozą Bulavą, tarpukariu nelegaliai veikusios LKP narį, 1938 m. pašalintą iš partijos dėl nesutarimų su vadovybe, o 1952 m. vėl įstojusį į partiją. Nepaisant praeityje buvusių nesutarimų, tikėtasi, kad J. Bulavas laikysis LKP CK nurodymų.

Tapęs rektoriumi J. Bulavas, remdamasis universiteto kolektyvo dauguma, pradėjo pokyčius. Buvo perrinkta universiteto taryba, fakultetų dekanai ir katedrų vedėjai, surengti konkursai dėstytojų pareigoms eiti. Iki 1956 m. spalio dėl konkursų ir etatų mažinimo iš universiteto atleista daugiau kaip 100 nekvalifikuotų darbuotojų, atvykusių iš SSRS. Juos pakeitė specialistai lietuviai, iš įkalinimo ar tremties grįžę Lietuvos mokslininkai.

Stabdant universiteto rusinimą, panaikintas priėmimas į grupes rusų dėstomąja kalba, įvestas privalomas stojamasis lietuvių kalbos egzaminas. Įtvirtintas platesnis lietuvių kalbos vartojimas: darbuotojų posėdžiai vyko lietuvių kalba, rusiškos iškabos ir informaciniai pranešimai pakeisti lietuviškais. Pradėtas akademinis universiteto atnaujinimas. Padidintas Lietuvai reikalingų specialybių studentų skaičius, daugiau valandų skirta specialybės dalykams, mėginta trumpinti privalomųjų ideologinių disciplinų programas. Studijuoti universitete priimti sovietų valdžios represuoti asmenys ar jų artimieji, kiti režimo atžvilgiu nepatikimi jaunuoliai. Stiprinant mokslinį potencialą, išsirūpinta turėti daugiau mokslo darbuotojų, padidintas aspirantų priėmimas. Palaikytos dėstytojų pastangos mokslinėje ir pedagoginėje veikloje vaduotis iš komunistų ideologinės kontrolės. Į universiteto meno kolektyvų repertuarus įtraukta daugiau lietuvių liaudies dainų ir šokių, puoselėti etnografiniai papročiai. Studentams leista nešioti iki tol draustas kepuraites, simbolizavusias nepriklausomos Lietuvos akademinio jaunimo tradicijas, grąžintas studentų himnas „Gaudeamus“.

1956 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Rasų kapinėse per Vėlines įvyko antisovietinė protesto akcija, kurioje aktyviai dalyvavo universiteto studentai. Sovietų valdžiai pradėjus persekioti Vėlinių minėjimo Rasų kapinėse dalyvius, J. Bulavas stojo ginti jame dalyvavusius studentus, pasipriešino valdžios reikalavimui masiškai šalinti iš universiteto antisovietinių nuostatų jaunimą. Ne mažiau pastangų rektorius dėjo stabdydamas politinį susidorojimą su universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojais.

Bulavo vykdomi pertvarkymai sustabdė universiteto rusinimą, pagyvino akademinę veiklą, sudarė prielaidas jam tapti vienu svarbiausių Lietuvos intelektinio ir kultūrinio gyvenimo centrų. Lietuvių inteligentija palankiai sutiko šiuos pokyčius, ėmė laikyti J. Bulavą lietuvybės ir akademinės laisvės gynėju, tačiau rektoriaus veiklai priešinosi iš SSRS atsiųsti dėstytojai, kurie nelaimėję konkursų buvo atleisti iš universiteto. Jie piktinosi J. Bulavo veiksmais, kaltino jį nacionalizmu ir ieškojo valdžios užtarimo. LKP vadovybė, iš pradžių palaikiusi kadrų lietuvinimą, vėliau sunerimo dėl politinių universiteto pertvarkymo padarinių, ypač dėl jų įtakos stiprėjančiam dėstytojų ir studentų opoziciniam nusistatymui. LKP CK biuras 1956 m. rugpjūčio 15 d. pasmerkė J. Bulavo sprendimą panaikinti studentų grupes rusų dėstomąja kalba ir stojantiems į universitetą laikyti privalomą lietuvių kalbos egzaminą. 1957 m. sausio 20 d. universiteto komunistų susirinkime LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus pareiškė, kad J. Bulavas nepateisino partijos lūkesčių kadrų srityje. Paakinti A. Sniečkaus, rektoriaus veikla nepatenkinti komunistai išplėtojo jo kritikos kampaniją. J. Bulavas buvo apkaltintas nacionalizmu, partijos kadrų politikos iškraipymu, kova su „tyrais, atsidavusiais rusų tautybės partijos nariais“, tautinių ir antisovietinių nuotaikų palaikymu, 1956 m. Vėlinių minėjimo dalyvių užtarimu. Rektorius nepaisė komunistų puolimo, nušalino universiteto komunistų organizaciją nuo akademinių reikalų ir tęsė pokyčius. LKP vadovybė, matydama, kad J. Bulavas baigia išsprūsti iš partinių gniaužtų, vis atviriau remia tautines nuotaikas, nutarė su juo susidoroti.

LKP CK biuro 1958 m. birželio 27 d. posėdyje J. Bulavas buvo įnirtingai užsipultas dėl universiteto pertvarkymų, apkaltintas „nacionalistine“ politika, antisovietiškai nusiteikusių studentų ir dėstytojų globojimu, netinkamu studentijos auklėjimu ugdant „kapitalizmo restauratorius“ ir atleistas iš rektoriaus pareigų „neužtikrinus partijos linijos pravedimo komunistiškai auklėjant studentus“, o Partinei komisijai prie LKP CK pavesta papildomai ištirti jo elgesį. Naujuoju universiteto rektoriumi paskirtas Lietuvos SSR mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto direktoriaus pavaduotojas Jonas Kubilius. Baiminantis neigiamos lietuvių inteligentijos reakcijos, susidorojimas su rektoriumi pateiktas kaip kovos su „buržuazinio nacionalizmo vėliavnešiu“ faktas.

XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje griežtėjant sovietiniam politiniam režimui, 1959 m. pavasarį Maskva sukritikavo LKP vadovybę dėl „besaikio“ kadrų lietuvinimo. A. Sniečkus nedelsdamas sureagavo į politinę konjunktūrą: pasmerkė nomenklatūros lietuvinimo kampaniją, užsipuolė lietuvinant įstaigas pasižymėjusius asmenis ir inicijavo politinį susidorojimą su jais. Beveik metus Partinės komisijos akiratyje buvęs J. Bulavas apkaltintas „stojęs į nacionalistinį kelią“ ir 1959 m. liepos 28 d. pašalintas iš Komunistų partijos už „nacionalistinio pobūdžio politines klaidas, proletarinio internacionalizmo principo pažeidimą“. Prieš J. Bulavą buvo išplėtota arši jo pasmerkimo kampanija, suvaržyta jo mokslinė veikla: jam trukdyta publikuoti straipsnius ir monografijas, ginti daktaro disertaciją.

Susidorojimas su J. Bulavu buvo skaudus smūgis universitetui. Užgniaužtas akademinis atsinaujinimas, sugriežtinta ideologinė studijų ir mokslinių tyrimų kontrolė, įsteigtos naujos grupės rusų dėstomąja kalba, išplėstas rusų kalbos vartojimas, sustiprintas komunistų organizacijos vaidmuo akademiniame gyvenime, įsuktos kovos su nacionalizmu ir kadrų valymo kampanijos. Apkaltinus politinėmis klaidomis iš universiteto prorektoriaus pareigų taip pat buvo atleistas Eugenijus Meškauskas, užsipulti kiti J. Bulavą palaikę dėstytojai.

Bulavo veikla paliko gilų pėdsaką universiteto gyvenime. 1955 m. universitete tebuvo 60 proc. lietuvių dėstytojų ir studentų, o po kelerių lietuvinimo metų, 1959 m., lietuviai sudarė daugiau kaip 80 proc. darbuotojų ir studentų. Sustiprėjo mokslinis universiteto potencialas. Jis tapo vienu iš svarbiausių Lietuvos intelektinio gyvenimo centrų, palaikiusių lietuvybę ir akademinę Alma Mater kultūrą. 1979 m. iškilmingai minint universiteto įkūrimo 400-ąsias metines, visuomenės savimonėje jis buvo įtvirtintas kaip seniausia mokslo įstaiga Vidurio ir Rytų Europoje, per šimtmečius puoselėjusi europietiškas mokslo ir kultūros tradicijas. Tautinio atgimimo metais universitetas tapo Lietuvos nepriklausomybės idėjų sklaidos židiniu. Jo darbuotojai aktyviai įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdį. Į politinį gyvenimą sugrįžo ir J. Bulavas. 1988 m. birželio 3 d. jis buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. LKP atsiskyrus nuo Maskvos, J. Bulavas buvo reabilituotas ir 1990 m. gruodžio 9 d. tapo Lietuvos demokratinės darbo partijos CK nariu. 1990–1992 m. dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos Konstituciją. 1992–1995 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys.

Virtualią parodą apie buvusį VU rektorių Juozą Bulavą galite rasti čia: https://bit.ly/30STOOb