Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus įsakymu liepos 26 d. geriausiems Lietuvos studentams skirtos vardinės Lietuvos Respublikos Prezidentų stipendijos. Daugiausia prestižinių stipendijų gavo Vilniaus universiteto (VU) studentai. Lietuvos Respublikos Prezidentų stipendija apdovanotas ir VU Medicinos fakulteto II kurso studentas iš Vilniaus Kristijonas Puteikis. Jis mielai sutiko pasidalyti mintimis apie savo gyvenimo pasiekimus ir iššūkius, būsimą profesiją, gyvenimo aktualijas.

Kodėl pasirinkote medicinos studijas ir kodėl būtent VU?

Medicina mane domina kaip mokslas ir kaip profesija, kuri savo esme atrodo daug konkretesnė nei kitos su gamtos mokslais susijusios profesijos. Medicinoje siekiama ištirti pacientą ir suteikti gydymą, priežiūrą, gerinti jo gyvenimo kokybę, tad darbo rezultatas pastebimas santykinai greitai, jei jis netinkamas – bandoma keisti priežiūros taktiką. Tokia profesijos koncepcija pasirodė artimesnė nei ilgalaikis darbas, pavyzdžiui, laboratorijoje, kur nagrinėjamas molekulinis ligos mechanizmas, bet daug gaunamų rezultatų dar nepanaudojami praktiškai. Kadangi VU turi gilias tradicijas ir yra plataus akademinio spektro, tikėjau čia būsiant pagarbią aplinką ir daug vietos minties laisvei. Ir neapsirikau. Be to, smagu studijuoti gimtajame mieste.

Kokie jausmai apėmė sužinojus, kad Jums, Kristijonai, kaip geriausiam šalies studentui, paskirta vardinė Lietuvos Respublikos Prezidentų stipendija, beje, vieninteliam iš Medicinos fakulteto? Ar ši stipendija Jus įpareigoja?

Prezidento Kazio Griniaus stipendijos kandidatus pirma atrenka VU, o nacionaliniu lygiu – Lietuvos mokslų akademija, tad apdovanojimas padrąsina: patys pirmieji studento žingsniai akademiniame pasaulyje atrodo reikalingi ir tinkami tam tikros srities ekspertams, jau nuėjusiems ilgą ir nelengvą kelią. Kita vertus, stipendija skirta ir Prezidentui Kaziui Griniui atminti – todėl jaučiama labai didelė atsakomybė puoselėjant viziją, kad sveikatos mokslai gali tarnauti kaip įrankis, stiprinantis brangiausius mūsų valstybės resursus – jos piliečius. Tam reikalingas ilgas, nuoseklus darbas, mokymasis visą gyvenimą.

Kas motyvuoja mokytis?

Yra teigiančių, kad žinios interneto laikais nėra labai svarbios, nes daug ką gali išspręsti kompiuterinė paieška. Vis dėlto taip neįvertinama, kad kaupiamos žinios vėliau formuoja visą mąstymo procesą, net jei besimokant informacija neatrodo reikalinga ar įdomi. Galbūt žmogus kol kas ir lenkia kompiuterį tuo, kad gali akumuliuoti daugiau ir įvairesnių dirgiklių, vėliau naudojamų dar įvairesnėms elgsenos kombinacijoms. Taigi žinios kaip pamatas ateities spendimų paieškai ir yra pagrindinė motyvacija mokytis.

Kokiomis savybėmis, Jūsų nuomone, turėtų pasižymėti studentas, kad galėtų būti geriausias? Kas Jums padeda pasiekti geriausių rezultatų?

„Geriausio“ sąvoka, mano galva, kuria susiskaldymą – juk vien mano kurse yra bent keliolika studentų, besimokančių ypač gerai, aktyviai ieškančių savo nišos. Kai kuriems galbūt užtrunka ilgiau rasti konkrečią susidomėjimo sritį, bet „geriausiais“ ir vadinčiau visus, kurie nuoširdžiai domisi tuo, ką studijuoja, ir dirba turėdami intencijų vėliau maksimaliai efektyviai savo gebėjimus taikyti. Darbingas nusiteikimas ir laiko valdymas tokį studijų procesą palengvina.

Ar Jūs turite gyvenime asmenybių, kurių pavyzdžiu norėtumėte sekti?

Mokslo pasaulyje, manau, kiekvieno kelias yra kažkiek savitas, todėl įkvėpimo verta semtis iš įvairių asmenybių, dirbančių dominančioje srityje, nes kiekvienas yra įveikęs skirtingus iššūkius, turi originalų matymą. Žvelgiant į praeitį, neuromokslininkai Santiago Ramónas y Cajalas, Ericas R. Kandelas būtų tokių asmenybių pavydžiai, pastarojo neuromokslų vadovėlis paskatino domėtis nervų sistema ir jos ligomis.

Ko domitės gyvenime, be mokslų, kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite gyvenimo moto?

Laisvalaikiu skaitau grožinę, filosofinę literatūrą. Štai neseniai atradau N. Ikstenos romaną „Motinos pienas“, kur vaizduojama gydytojos drama sovietinėje Latvijoje, K. Johannisson knygą „Melancholijos erdvės“ apie istorinę melancholijos, neurozės sampratos kaitą. Gyvenimas Vilniuje taip pat suteikia privilegiją pažinti kultūrinį sostinės gyvenimą – čia nuolat rengiamos parodos (pavyzdžiui, ką tik atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos ekspozicija), koncertai, vyksta kino festivaliai. Universitete studijuojame apie žmogų gamtos mokslų kontekste, o kultūra visuomet primena apie žmogų kaip individą, visuomenės dalį, kurio pasaulis yra daug platesnis nei turimas sveikatos sutrikimas.

Ar puoselėjate sveiką gyvenimo būdą?

Stengiuosi sveikai gyventi, mankštintis. Tikiuosi, kad dėmesys tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai ilgainiui taps norma, o ateityje daugiausia bus sprendžiamos sveikatos problemos, kurioms atsirasti gyvenimo būdas turi mažai įtakos.

Kokie ateities planai?

Po vasaros tikiuosi darbingai pratęsti studijas, pagal galimybes toliau gilintis į sergančiųjų nervų sistemos ligomis problematiką.

Ko palinkėtumėte tiems, kurie rugsėjį pirmą kartą pravers Medicinos fakulteto duris?

Kadangi pats ką tik žengiau pro fakulteto duris, palinkėčiau daug drąsos ir ištvermės, o laisvu nuo studijų metu patyrinėti Vilnių, aplankyti centrinius universiteto rūmus.

Ko palinkėtumėte Vilniaus universitetui?

Sulaukti dar daug garbingų jubiliejų ir saugoti savo kaip pagrindinės Lietuvos aukštosios mokslo įstaigos prestižą orientuojantis į aukštą mokslo ir studijų kokybę.