Sunku pasakyti ką nors originalaus – didžiulis nedarbas ir skurdas. Jų tiesioginiai padariniai – dar gausesnė emigracija, o ilgalaikiai – socialinė atskirtis, padidėjęs sergamumas, demoralizacija, nusikalstamumo augimas. Per 18 proc. darbo jėgos, arba per 15 proc. darbingo amžiaus žmonių, nebeturi darbo. Santykinis skurdas nepakito – Lietuvoje nuolat santykinai skursta apie 20 proc. Ši dalis net ūkio augimo metu nemažėjo, o per krizę beveik nepadidėjo. Taip yra todėl, kad santykinio skurdo rodiklis, kaip ir sako jo pavadinimas, rodo, kokios dalies gyventojų pajamos yra gerokai mažesnės už vidutinio gyventojo (sudaro mažiau nei 60 proc. jo pajamų). T. y. jis rodo pajamų diferenciaciją visuomenėje. Ji Lietuvoje nelabai jautri ekonominio ciklo fazėms. Tačiau tas rodiklis svarbus ir ES naudojamas išreiškiant skurdo paplitimą, nes aktualu įvertinti žmogaus gerovę ar skurdą, palyginti su kitų tos šalies gyventojų gyvenimo lygiu.

Žinoma, kad Lietuvai svarbus ir absoliutus skurdas, kuris suprantamas kaip nepajėgumas patenkinti būtiniausių poreikių. Nėra sutarta, kokių pajamų tam tikslui reikėtų, tačiau politikai yra nustatę 350 litų ribą vienam asmeniui per mėnesį. Pagal šį rodiklį apytiksliais įvertinimais tokių žmonių skaičius krizės metu išaugo nuo 150 tūkst. 2008 m. iki pusės milijono 2010 m.

Kaip krizės išbandymus atlaiko Lietuvos socialinė politika?

Pagrindinė problema – menka pagalba bedarbiams ir skurstantiesiems. Nors Lietuvoje viešai peršama nuomonė ir jau daug kas patikėjo, kad pašalpos dalijamos į kairę ir į dešinę, statistika to nepatvirtina. Nuomonė yra sudaryta iš paskleistų pavienių atvejų. O iš tikrųjų tik vienas iš šešių bedarbių gauna bedarbio pašalpą. Todėl daugumos jų šeimos nuskurdo ir pašalpų skaičius skurstantiesiems per dvejus metus išaugo nuo 40 iki 140 tūkstančių. Augimas didelis, bet, kaip minėjau, absoliutų skurdą patiria bent tris kartus daugiau gyventojų. Jie gyvena kaip išmano – iš artimųjų paramos, labdaros, atsitiktinių nelegalių uždarbių, kontrabandos ir kt.

Nesvarbu, kokia buvo ar yra valdžia, jos lyderių ir apskritai visuomenės požiūris į bedarbius ir vargšus visada buvo gana skeptiškas. Dabar tas požiūris, kai beveik kas trečioje šeimoje yra bedarbis/ė, gal kiek ir keičiasi. Štai darbo biržoje yra užregistruota 7 tūkst. atskirų darbo vietų ir… daugiau kaip 300 tūkst. bedarbių. Taigi niekaip negalima pasakyti, jog tie 300 000 nedirba todėl, kad nenori dirbti. O darbo vietos atitinkamai yra tokios, apie kurias reikia atskirai pakalbėti – turi naudoti savo telefoną ar automobilį, ieškoti paslaugos pirkėjų, ir jokių garantijų, kad gausi atlyginimą. Jeigu žmonės palieka artimuosius, tėvynę ir važiuoja dirbti į Angliją ar į Norvegiją dažniausiai temokėdami keliolika angliškų žodžių, juos vadinti tinginiais gali tik cinikas.

Deja, prie mūsų socialinės politikos vairo tokių net daugėja. Krizės metu siekiama ne tiek padėti nukentėjusiems, kiek juos išstumti į socialinės politikos užribį. Prioritetas – valstybės išlaidų mažinimas, o  nuo valstybės biudžeto silpniausius pastumti lengviausia. Taip ta mūsų socialinė politika ir atsilaiko.

Kokias krizės pamokas turi išmokti Lietuva?

Žvelgiant į visą Europą, į akis krinta toks dėsningumas. Nuo krizės labiausiai nukentėjo ir dar ilgai  kankinsis tos šalys, kuriose valstybės vaidmuo ekonomikoje mažesnis, o socialinės politikos priemonės – kuklesnės. Tai – JK, Airija, Pietų Europos šalys. Geri pavyzdžiai visai šalia mūsų – Skandinavija, Olandija, Vokietija. Ir mūsų valdžiai krizės metu reikėtų stengtis sutelkti visuomenę, kviesti solidarizuotis su labiau nuo jos nukentėjusiais ir padėti išgyventi sunkų laikotarpį čia, nes pakilus ūkiui vėl grįšime prie kalbų apie užsieniečių darbininkų „atsivežimą“.

Skandinavų šalys yra puikūs ne tik prisitaikymo prie krizės, bet ir ilgalaikės raidos pavyzdžiai. Šio regiono ekonomikos konkurencingos, inovatyvios, o socialiniai rodikliai geriausi pasaulyje. Atrodo, tik važiuok ir mokykis. Juo labiau kad kaimynai nuo pat 1990 m. mums buvo labai nusiteikę padėti. Dabar jau, ko gero, nusivylė kaip išdykusiais mokiniais.

Krizės pamokos neapsiriboja poreikiu keisti kokius nors pavienius socialinės apsaugos sistemos elementus. Krizė tik sustiprino įspūdį, kad mūsų socialinės ir ekonominės problemos glūdi neefektyvioje politinėje sistemoje. Politinės partijos ir jų sudaromos vyriausybės deramai neatstovauja savo rinkėjams, o rinkėjai nesugeba to pareikalauti. Partijos negausios, jų viduje stinga demokratijos, viršūnėse įsitvirtinę daugiau savo asmenine gerove tesirūpinančių prisitaikėlių nei ambicingų, keisti padėtį visuomenėje pasiryžusių žmonių. Kai kurie tyrinėtojai tokią padėtį vadina defektuota demokratija – laisvi rinkimai vyksta, tačiau išrinktos valdžios neįgalios tvarkyti tautos gerovės reikalų. Mane stebina, kodėl į valdžią patekę politiniai veikėjai, tikrai neprispausti rūpesčių, kaip išmaitinti šeimą, net nepagalvoja, kas apie juos bus įrašyta į istoriją. Ar prisimename, pavyzdžiui, kas buvo švietimo ir mokslo ar finansų ministrai prieš 10–15 metų? Kam po kelerių metų liks įdomios šiandieninės politinės „žvaigždės“?

O piliečiai, deja, toleruoja valdžios netinkamą elgesį ar neveiklumą. Reikėtų, kad žmonės masiškiau stotų į partijas ir jas bandytų keisti iš vidaus. Kai kada atrodo, kad pakaktų susirinkus prie valdžios įstaigos sąjūdietiškai sušukti „Gėda“. Tačiau dauguma, kol turi bent kuklius darbelius – tyli, o juos praradę palinksta krautis lagaminus…

Krizė galėjo pamokyti, kad tikrai reikia mūsų pačių aktyvesnio veikimo. Tačiau atrodo, kad tik jai išrašysime sąskaitą už sutrikdytą gerovę, nors puikiai suvokiame, kad ta sąskaita niekada nebus apmokėta.