Vilniaus universiteto (VU) biblioteka, kitąmet švęsianti 450 metų sukaktį, veikia dviejose erdvėse: VU centriniuose rūmuose ir VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC). Vietos skaityti, literatūros, o kartais ir įkvėpimo čia ieško įvairūs VU bendruomenės nariai. Kaip studentai ir dėstytojai pasirenka darbo vietą, kas jiems svarbiausia ir kaip jaučiasi bibliotekoje, domėjosi bibliotekos praktikantė, Istorijos fakulteto studentė Lina Hall. Savo nuomone dalijosi įvairiose Istorijos fakulteto erdvėse sutikti skaitytojai.

Studijoms VU centrinių rūmų biblioteką dažniausiai renkasi humanitarinių mokslų srities studentai. Viena iš jų – Ieva Šimanauskaitė, kultūros istorikė, VU Istorijos fakulteto magistrantė, studentų istorikų korporacijos „Tilia“ ir Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio (LLKĮS) narė.

Kaip studentai prisijaukina biblioteką, kaip ji tampa sava erdve?

Kai įstojusi mokytis pirmąkart atėjau į biblioteką, atrodė – o Dieve, kaip čia išsirinkti, kaip nepasiklysti… Aš bibliotekoje intensyviau pradėjau darbuotis antrame–trečiame kurse. Labiausiai biblioteką padėjo prisijaukinti kursinio, bakalauro metai, kai jau sąmoningai ieškai erdvės, kur galėtum susikaupti. Mūsų biblioteka yra tarsi tarp praeities ir ateities. Čia modernios detalės – elektriniai varteliai, aktyvuotos kortelės –yra savaime prigijusios, o pačios universiteto erdvės – tarsi iš seno prisigėrusios buvusių studentų nuotaikos, jų patyrimų, dėl to po truputį irgi pradedi jaustis savas toje erdvėje.

Prisimenu save studijų pradžioje: atėjus iš mokyklos, santykis su biblioteka buvo kitoks, neatrodė, kad kas nors ten gali norėti dirbti, nes net susigaudyti daugybėje koridorių buvo sudėtinga. Dabar suprantu, kad biblioteka – ir susitikimų, renginių, savirealizacijos vieta. Ne tik mūsų bibliotekoje, bet ir Martyno Mažvydo, Adomo Mickevičiaus bibliotekose vyksta daug renginių.

Kuris bibliotekos kampelis tavo mėgstamiausias ir kodėl?

Po truputį jaukinausi biblioteką, jos erdves. Pirmas bandymas buvo rašant kursinį, pirmą rimtesnį darbą. Tada dirbau Žurnalistikos skaitykloje. Išsirinkau tą vietą ir dėl literatūros, ir dėl to, kad ten studentų būdavo ne per daugiausia. Bakalaurinio rašymo metais daugiausia laiko praleisdavau Lituanistikos skaitykloje. Kadangi mano tema buvo gan plati ir reikėjo nemažai literatūros, kiekvieną kartą neštis knygas namo būtų buvę nepatogu, pamaniau: pala, tai kam man jas nešiotis? Profesoriai skaityklose prisirenka knygų ir jos stovi ten ant stalų, kodėl aš, rašydama bakalaurinį, negaliu apsimesti profesoriumi ir pasirodyti rimtu žmogumi (juokiasi)? Rezervavau stalą Lituanistikos skaitykloje prie lango, priešais Šv. Jonų bažnyčią. Sunkiomis akimirkomis pakeldavau akis ir galvodavau: pažvelk, tu ten būsi, artimieji ir bičiuliai ateis tavęs pasveikinti, negi nenori ramia širdimi pabaigti to bakalaurinio ir džiaugtis? Tais metais ateidavau pirma ir vakare išjungdavau šviesą (juokiasi). Biblioteka darbo rašymo metu buvo mano antri namai.

Bibliotekos, skaityklos pasirinkimas kiekvienam skirtingas, gal kitas taip nesureikšmina tam tikrų simbolių kaip aš. Čia tiek erdvių, kad gali pabėgti iš vienos – darbinės erdvės į kitą – poilsio, komforto zoną. Man labai patinka Č. Milošo skaitykla, jos nuotaika man atrodo niūresnė, tamsesnė, ten studentų mažiau. Ten eidavau ką nors savo malonumui paskaityti. Natūralu, kad ten organizuojami įvairūs renginiai, nes ta aplinka tokia gyva, bohemiška, atrodo, kad atėjai pas kažką į namus.

Gal turi kokį neeilinį prisiminimą, istoriją iš gyvenimo bibliotekoje?

Tai – atradimo džiaugsmas. Vienas iš tokių atradimų man buvo renkant medžiagą bakalaurinio darbo temai. Rašiau apie Vasario 16-osios akto signatarus, rinkau medžiagą apie Petrą Klimą. Vienoje iš skaityklų suradau jo knygą „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“, karo metų leidimą. Atsimenu, kaip nustebau, kai atverčiau pirmuosius puslapius, o ten – paties autoriaus parašas. Negalėjau patikėti savo akimis, puoliau lyginti su parašu Vasario 16-osios akte. Buvo labai kesta, kad bibliotekos katalogo aprašyme tai nėra pažymėta, išskirta kaip kokia ypatingoji šios knygos savybė. Pradėjau galvoti, ar tokia knyga neturėtų būti muziejuje (juokiasi). Be to, tada dar nesureikšminau, kad ten buvo dedikacija „Bronei“, tik vėliau, kai pasidalinau šita žinia su savo darbo vadovu, sužinojau, kad toji Bronė buvo Klimo žmona, o dedikacija parašyta iki jų vestuvių likus vos pusei metų. Per bibliotekos knygą tarsi galima įgyti ryšį su praeitimi. Tokių knygų su dedikacijomis esu atsivertusi ne vieną.

Kas studentui bibliotekoje aktualu?

Bendruomenei kurti reikia bendravimo ir nemanau, kad visi studentai jaučiasi bibliotekos bendruomenės dalimi. Kažin ar kiekvienas jaunas žmogus renkasi biblioteką kaip laisvalaikio praleidimo vietą, bet man smagu, kai darbinėje aplinkoje kartais vyksta ir renginys, kuriame gali šiek tiek pailsėti, atitrūkti. Gyvenimas bibliotekoje verda. Mane į bendruomenę įtraukė VU studentų istorikų korporacija „Tilia“. Renginiai, kurie inicijuojami ar iš dalies kuriami studentų, būna labai tikri, kad ir ta pati „Kultūros naktis“. Labai džiaugiuosi, kad dalyvavau nuo pat idėjos užuomazgų, nes galėjau matyti tą pradžią, pirmą bendruomeniškumo proveržį, kai įvairių kartų studentai ir bibliotekos darbuotojai susiburia bendram darbui. Tai unikali proga susivienyti ir kurti bendruomenę, kviesti miesto žmones, kad jie ateitų ir pamatytų tą bendruomenę. „Kultūros naktys“ yra tikrai labai sėkmingas renginys, tik gal baisu, kad netaptų kokia nors pompastika be turinio, kur tiesiog gražu pasižiūrėti. Man atrodo svarbiausia, kai pats studentas gali kažką išsinešti kaip dalyvis, taip pat ir bibliotekos darbuotojai, bendraudami su įvairiais studentais. Bendruomeniškumas yra daug didesnė jėga: tu vienas gali kažką sukurti, bet klausimas, kiek žmonių tai palies.

Dalyvavai keliuose „Kultūros nakties“ vaidinimuose, pernai vedei vieną ciklo „Kultūrinės spaudos dabartis“ renginių. Ar po tokių patirčių keičiasi studento santykis su biblioteka? Ką tu išsineši iš tokių renginių?

Išsinešu pasitikėjimą savimi, žinojimą, kad galiu kažką sukurti, ir norą prie dar kažko prisidėti. Aš gal nesu iš tų žmonių – idėjų generatorių, labiau mėgstu palaikyti kitų idėjas, padėti jas įgyvendinti. Iš to palaikymo irgi labai daug pasiimi, nes dalyvauji procesuose, mokaisi iš kitų. Smagiausia, kad per renginius užsimezga naujos pažintys. Taip smagu, kai ateini į biblioteką ir pakeliui į skaityklą sutinki dešimtis žmonių, kurie tau pažįstami – tai kuria tokį gyvą santykį, jautiesi atėjęs į savo erdvę.

Kaip manai, ar sugrįši į biblioteką po studijų?

Aš matau ne vieną žmogų, kuris grįžta. Tai įrodymas, kad grįšiu ir aš: dėl tų pačių erdvių, dėl literatūros pasirinkimo. Ką gali žinoti, gal tuos pačius renginius ten teks organizuoti, bendradarbiauti. Universitetas niekur nedingsta iš gyvenimo, alumnai ne veltui egzistuoja. Biblioteka ir VU vertas to, kad žmonės į jį sugrįžtų.