Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto psichologai įgyvendino projektą „Delikventiškų paauglių elgesio prognozavimas remiantis rizikos ir apsauginių veiksnių įvertinimu“. Mokslininkai ieškojo atsakymų, kaip dirbti su probacijos priežiūroje esančiais ir pataisos namuose bausmę atliekančiais paaugliais, koks sunkumų ir stiprybių vaidmuo prognozuojant nepageidaujamą elgesį ateityje, ir įvertino praktinio darbo su šiais paaugliais problemas.

9 mėnesių laikotarpiu buvo tirti 189 paaugliai – 30 iš nepilnamečių pataisos namų ir 159 iš esančių probacijos priežiūroje. Tyrimo interviu vyko trimis etapais. Pirminio įvertinimo metu buvo surinkta informacija apie paauglių stiprybes ir sunkumus, asmenybės savybes, nuostatas ir kitus psichosocialinius veiksnius. Antrame etape po trijų mėnesių ir trečiame etape dar po šešių mėnesių pakartotinai buvo renkama informacija apie tų pačių paauglių stiprybes, sunkumus ir elgesį tiriamuoju laikotarpiu.

Tyrimą paskatino praktinis poreikis

Mokslininkai šiuo tyrimu išbandė darbui su paaugliais pritaikytą rizikos vertinimo įrankį. Įvairiose srityse su probleminiais paaugliais dirbantys specialistai jau seniai jautė tokio įrankio poreikį, tad tyrėjų grupė veikė paskatinta praktinių sumetimų. Šis tyrimas sulaukė Kalėjimo departamento ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovų susidomėjimo bei palaikymo.

Tyrimų grupės narė psichologė Virginija Klimukienė teigia, kad Lietuvoje įvairios institucijos domėjosi, kaip dirbti su paaugliais: „Šios institucijos pradėjo nuo korekcinių intervencijų, įvairiausių programų, tačiau prieš tai jos neturėjo jokios diagnostinės priemonės, įvertinančios, kur yra pažeidžiamiausios sritys, su kokiais sunkumais paaugliai susiduria dažniausiai ir kokios jų stiprybės, tad kur apskritai turėtų būti nukreiptas darbas.“

Todėl tyrėjų grupė sukūrė įrankį, padedantį įvertinti padėtį, kad remiantis gauta informacija būtų galima taikyti atitinkamas priemones. Mokslininkų sukurtas įrankis yra skirtas ir probacijos pareigūnams, ir mokytojams, ir psichologams, ir socialiniams darbuotojams – visiems, kurie tiesiogiai dirba su paaugliais, nes komandinis įvairių specialistų darbas yra itin svarbus.

Vykdant tyrimą, vyko glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos probacijos tarnybos ir Kauno nepilnamečių pataisos namų darbuotojais, kurie turi tiesioginį kontaktą su šiais paaugliais. Tyrimų grupės vadovas Alfredas Laurinavičius teigia, kad bendradarbiavimas su jais suteikė daug vertingos ir malonios patirties. Anot jo, pareigūnai į šį darbą įdeda daug širdies, o rūpestis svarbus ir patiems paaugliams. Taip užsimezga abipusis ryšys, pozityvus santykis, kuris įtraukia paauglius.

„Kartais mes nustebdavome, kiek daug jie žino apie tuos vaikus, su kuriais dirba. Tačiau kartais jie nustebdavo, kad, pasirodo, jie ne viską žino. Tyrimo metu lankėmės beveik visoje Lietuvoje. Buvo įdomu pamatyti darbo sąlygas, kuriomis dirba probacijos pareigūnai, ir kaip skiriasi jų darbas atokiose vietovėse ir didmiesčiuose. Pastebėjome, kad skiriasi bendruomeniškumo lygis, todėl ir probacijos pareigūnų žinios apie paauglius skyrėsi“, – pasakojo A. Laurinavičius.

Pristatytas mokslininkų sukurtas įrankis yra skirtas ir probacijos pareigūnams, ir mokytojams, ir psichologams, ir socialiniams darbuotojams, nes komandinis įvairių specialistų darbas yra itin svarbus. A. Girkonaitės nuotr.

Stengiamasi vertinti ir stiprybes

Mokslininkų sukurtas įrankis yra skirtas nepageidaujamo paauglių elgesio rizikai įvertinti. Pasak A. Laurinavičiaus, nepageidaujamas ar nusikalstamas elgesys turi savo priežastį ar priežasčių rinkinį, kiekvienu atveju tas rinkinys gali skirtis, todėl universalaus metodo šiam darbui nėra, o įvertinti šias priežastis turėtų kvalifikuotas specialistas.

„Atlikdami šį tyrimą mes rinkome informaciją apie paauglių savybes, kurios siejamos su nusikalstamu elgesiu: asmenines charakteristikas, nuostatas, sėkmę mokykloje, šeimą, psichikos sveikatos problemas. Gautą informaciją vertinome ir svarstėme, ar tam tikrą priežasčių rinkinį turintis paauglys nusikals ateityje, ar ne. Po trijų ir devynių mėnesių tikrinome šias savo prielaidas. Tai yra sudėtinga, nes spėjimai niekada nėra 100 procentų tikslūs. Tačiau šios metodikos tikslas nėra „atspėti“ tiksliai, o rasti būdą padėti dirbant su šiais paaugliais“, – tyrimo metodiką komentuoja psichologas.

Šis vertinimas pateikia išsamų vaizdą apie paauglio aplinką, jo patiriamus sunkumus ir turimas stiprybes. Pasak tyrimų grupės narės psichologės Lauros Ustinavičiūtės, neretai sunkumai yra tarpusavyje susiję, jie sudaro tam tikrą sunkumų grupę, į kurią galima orientuotis.

„Dirbant su paaugliu ir jo sunkumais, svarbu žvelgti į visą vaiko aplinką, dirbti ir su mokytojais, ir su tėvais, atsižvelgti į tai, su kuo jis leidžia laisvalaikį. Be sunkumų, svarbu pažvelgti ir į paauglio stiprybes – padėti jam leisti laisvalaikį socialiai priimtinais būdais, galbūt sportuoti, jei jam tai patinka. Taigi šis įrankis leidžia susidaryti platesnį vaizdą apie paauglio situaciją ir nustatyti, kur reikėtų nukreipti intervencines priemones ir pagalbą“, – teigė L. Ustinavičiūtė.

Vienas svarbiausių šio mokslinio įrankio aspektų yra tai, kad jis atliepia paskutinę mokslinę tendenciją orientuotis ne tiek į riziką ir dirbti su jos mažinimu, kiek labiau akcentuoti stiprybes ir orientuotis į pozityvistinės psichologijos idėjas.

„Patys paaugliai tokiu atveju dažnai yra labiau motyvuoti dalyvauti ir keistis. Tyrimai rodo, kad jei, pavyzdžiui, paaugliai yra vertinami ne tik rizikos, bet ir apsauginių veiksnių, stiprybių kontekste, tai ir tėvai labiau įsitraukia, dalyvauja, jie nejaučia spaudimo, kad yra tik blogai. Jei paauglys turi asocialių, netinkamai besielgiančių draugų, sprendžiama, kaip tai mažinti ir kontroliuoti. Tačiau gal jis turi kokį draugą, kuris elgiasi visai pozityviai bei tinkamai, ir gal svarbiau stiprinti draugystę su juo“, – aiškina V. Klimukienė.

Pusiausvyra tarp paauglio ir jį supančios aplinkos

Biopsichosocialinio modelio požiūriu asmens elgesį lemia tam tikras biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių derinys. A. Laurinavičius sako: „Jei jokio vaidmens nevaidintų paauglio aplinka, tai darbas su juo neturėtų jokios prasmės. Tik reikia įvertinti, kiek kiekvienu atveju ta aplinka yra svarbi.“

L. Ustinavičiūtė pažymi, kad svarbu į darbo su paaugliu procesą įtraukti ir tėvus bei mokytojus, jį prižiūrėti turėtų ne tik pareigūnas: „Tėvai kartais neturi žinių, kaip reikėtų elgtis su savo vaiku, kaip jam padėti, bet jei domisi vaiku, jie gali suteikti emocinę paramą, palaikyti, todėl taikant korekcines priemones yra svarbu įtraukti visus asmenis, kurie susiję su paaugliu.“

V. Klimukienės teigimu, dirbant su paauglio aplinka svarbu nepamiršti ir jo paties: „Kartais nutinka taip, kad dirbantys su paaugliais iš socialinės rizikos šeimų sprendžia, ką reikėtų daryti su tėvais, kaip ugdyti jų tėvystės įgūdžius, kaip dirbti su mokykla, kokias programas taikyti, tačiau pamiršta patį paauglį. Svarbu atsižvelgti į tai, ką jis pats gali padaryti šiomis aplinkybėmis. Norisi pusiausvyros tarp individualių ir socialinių veiksnių, vertinti paauglį tiek atsižvelgiant į jo sunkumus, tiek į stiprybes.“

Mokslininkai džiaugiasi, kad valstybinės institucijos siekia pritaikyti moksliškai pagrįstą darbą. A. Laurinavičius teigia, jog jiems svarbu, kad praktika remtųsi mokslu, ir patiems praktikams svarbu gauti moksliškai pagrįstus darbo instrumentus.

Tyrimą „Delinkventiškų paauglių elgesio prognozavimas remiantis rizikos ir apsauginių veiksnių įvertinimu“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba (S-MIP-17-112). Tyrėjų grupės vadovas – doc. dr. Alfredas Laurinavičius. Projekto mokslininkų darbo grupės nariai: doc. dr. Ilona Laurinaitytė, doktorantė Virginija Klimukienė, dr. Laura Ustinavičiūtė, Mykolas Baltrūnas.