Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos kartografijos kolekcijos – turtingiausios Lietuvoje ir vienos įdomiausių Rytų Europoje. Jų pagrindą sudaro VU profesoriaus Joachimo Lelevelio (1786–1861) asmeninis senosios kartografijos rinkinys. J. Lelevelis, pasaulinio lygio mokslininkas, VU bibliotekai testamentu paskyrė savo asmeninę biblioteką, kurią sudarantis senosios kartografijos rinkinys ir dokumentinis palikimas – vieni svarbiausių istorinių rinkinių.

VU biblioteka kviečia pamatyti skaitmeninę J. Lelevelio kolekciją ir dalijasi VU mokslininkų, tyrinėjusių profesoriaus kolekciją, įspūdžiais.

Rankraščių skyriuje – reikšmingas J. Lelevelio fondas

VU Istorijos fakulteto mokslininkė dr. Inga Leonavičiūtė, tyrinėjanti VU istoriją, yra parengusi keletą pranešimų apie J. Lelevelio biblioteką ir jos kelionę į Vilnių, o šiuo metu rengia publikaciją apie lelevelianą Stepono Batoro universitete. Istorikė mano, kad J. Lelevelio kolekcija gali būti įdomi įvairių sričių mokslininkams.

„Patys senieji žemėlapiai, planai, miestų vaizdai yra akį traukiantys objektai bent kiek daugiau besidominčiam istorija ir kartografiniu paveldu. Tačiau daugeliui yra nežinoma kita kolekcijos dalis – tai Rankraščių skyriuje esantis Lelevelio fondas (F12), kur nugulusi tuo pat metu, Stepono Batoro universiteto laikais, 1925–1926 m. sandūroje atkeliavusi į Vilnių rankraštinė kartografija“, – pasakoja mokslininkė.

Dr. I. Leonavičiūtė teigia, kad šiandien VU bibliotekoje saugomas J. Lelevelio kartografinis palikimas yra trijų šio XIX a. istoriko kartografinės veiklos dalių atspindys: kartografijos kaupimo, perpiešimo / kopijavimo ir kūrimo (rekonstravimo): „Du pastarieji J. Lelevelio veiklos rezultatai kartografijos srityje per visą sovietmetį beveik visai neakcentuoti ir juo labiau netyrinėti. O tai ir yra sukaupta Rankraščių skyriaus fonde, be keleto rankraštinių darbų, įklijuotų į J. Lelevelio komplektuotus atlasus, saugomus Retų spaudinių skyriuje.“

Charles Pene (1693). DE FRANSCHE NEPTUNUS (jūrinis atlasas) iš J. Lelevelio atlasų kolekcijos

Unikali rankraštinė kartografija

Pasak istorikės, J. Lelevelio rankraštinė kartografija unikali dėl to, kad tai paties mokslininko ar jo bičiulių darytos senųjų rankraštinių žemėlapių, tokių kaip mappa mundi, arabų geografų kartografinių darbų, portulanų (jūrų žemėlapių), kopijos. Jie saugoti kaip vienetiniai, unikalūs egzemplioriai Briuselio, Paryžiaus, Leidos, Londono, Madrido, Parmos, Genujos ir kt. bibliotekose.

„Tai labai tikslios šių žemėlapių kopijos, kuriose atitaikyti net ir tokie dalykai kaip šriftas ar spalva. Juk J. Lelevelis buvo puikus piešėjas, Vilniuje mokėsi pas profesorių Joną Rustemą. Tik jo dėka turim tokią puikią prieigą prie viduramžių ar renesanso laikų paveldo, nors kopijos darytos XIX a. Dar svarbu pažymėti, kad mūsų laikų nepasiekė dalis tokių vienetinių rankraštinių žemėlapių. Taigi taip galime turėti prieigą prie neišlikusio originalaus paveldo tikslios kopijos, kuri saugoma VU bibliotekoje. Tai galėtų būti tyrimo objektas“, – pasakoja istorikė.

Dr. I. Leonavičiūtės teigimu, nemažai tokių originalių rankraštinių žemėlapių yra suskaitmeninta atminties institucijų. Pavyzdžiui, Prancūzijos nacionalinės bibliotekos Paryžiuje virtualioje bibliotekoje Gallica yra prieiga prie XIV a. pirmos pusės Pjetro Veskončio ar Paolino Veneto pasaulio žemėlapių (mappa mundi). Mokslininkė svarsto, jog virtualiam skaitytojui galėtų būti įdomu pamatyti Paryžiaus rankraštį ir palyginti su J. Lelevelio darytu perpiešimu.

„Iš lenkų istoriografijos žinome apie šio istoriko sudarytus žemėlapius, iliustruojančius Lenkijos, taip pat ir Lietuvos istoriją nuo XI iki XIX a. O juk šie žemėlapiai Lenkijoje tapo mokykliniai ir atlasai buvo perleidžiami visą XX a. pirmąją pusę“, – sako dr. I. Leonavičiūtė.

Paveldo saugojimo imtasi metinių proga

Pasak istorikės, tvarkyti J. Lelevelio dokumentinį paveldą imtasi tik 1936 m.: „Taip jau nutinka, kad dažniausiai žymiuosius prisimename tik per jubiliejines datas. J. Leleveliui ir lelevelianai XX a. tai buvo 150 gimimo metų ir 75 mirties metų sukaktis. Vilnius ir Varšuva ėmėsi publikuoti, kaupti J. Lelevelio dokumentinį paveldą (juk iš Kurniko dalis Lelevelio (ypač giminės) paveldo nukeliavo į Varšuvos nacionalinę biblioteką, o kita dalis į Vilniaus SBU). Tuomet Vilniuje Mikołajus Dzikowskis aprašė žemėlapius ir atlasus (katalogas išleistas 1939).”

Mokslininkė teigia, kad tuo metu buvo kaupiamas dokumentinis J. Lelevelio paveldas, įkurtas Joachimo Lelevelio dokumentų centras (Ośrodek dokumentacji Joachima Lelewela), rašomi laiškai į įvairias pasaulio bibliotekas, kreipiamasi į privačius asmenis ir J. Lelevelio gimines, ieškoti šio paveldo buvo siunčiami ir bibliotekos žmonės.

„Varšuvoje tuomet gimė grandiozinio leidinio „Emigracijos laiškai“ („Listy emigracyjne“) idėja, kuri buvo įgyvendinta jau po karo (šeši tomai išleisti 1948–1956 m.). Šio sumanymo autorei istorikei ir bibliotekininkei Helenai Więckowskai leleveliana tapo viso gyvenimo tyrimu ir veikla. Vilnius po karo prarado J. Leleveliu ir jo paveldu gyvenusius žmones – dokumentinio centro sielą, bibliotekininkę Heleną Hleb-Koszańską, persikėlusią į Varšuvą, prie H. Więckowskos, o M. Dzikowskis dirbo Torunėje, nors dar iki 1941 m. stengėsi užbaigti savo katalogą“, – pasakoja dr. I. Leonavičiūtė.

Anot mokslininkės, rankraštinis paveldas VU bibliotekoje ilgą laiką glaudėsi mišriame fonde ir tik 7 dešimtmečio viduryje nuspręsta susisteminti su J. Leleveliu susijusius dokumentus imantis formuoti atskirą, 12 fondą, kuriam suteiktas Lelevelianos pavadinimas.

Atlasas iš įvairių žemėlapių. „Atlas“, Frederik de Wit. XVII a. Iš J. Lelevelio atlasų kolekcijos

Tarptautinė kartografijos vertė

Istorikė pasakoja, kad J. Lelevelio rinkiniai iš Kurniko smarkiai praturtino Stepono Batoro universiteto biblioteką, ypač jos kartografijos rinkinį. Jau 3 dešimtmečio pabaigoje jis įvardijamas kaip vienas vertingiausių Lenkijoje, kolekcija taip pat vertinama kaip viena didžiausių XIX a. vidurio kartografinių kolekcijų Europoje ar net šešta pagal dydį pasaulyje.

„J. Lelevelio rinkinių raritetus Stepono Batoro universitete sklaidė ne tik vietiniai profesoriai, jie traukė ir užsienio mokslininkus. Dar 1930 m. rankraštiniais J. Lelevelio žemėlapiais domėjosi garsusis suomių kalbininkas, slavistas, Helsinkio universiteto profesorius Josepis Julius Mikola, atvykęs į Vilnių pasiimti Stepono Batoro universiteto garbės daktaro vardo. Čia lankėsi ir Leonas Bagrovas – vienas žymiausių kartografijos istorikų, kuris, nagrinėdamas J. Lelevelio kartografinę kolekciją savo redaguojamame „Imago mundi“, aptarė čia rastą 1551 m. Romos planą“, – pasakoja dr. I. Leonavičiūtė.

Pasak istorikės, VU bibliotekos skaitmeninės kolekcijos suteikia išskirtinę galimybę pavartyti unikalius ir įspūdingus senuosius atlasus, leistus garsiausių pasaulio kartografų, puoštus žymių graverių ir paties J. Lelevelio, kuris buvo tikras bibliofilas ir savo bibliotekai bei kolekcijai išleisdavo visus turimus pinigus.