Šiandien neturėti laiko yra madinga, o jo turintys mums kelia įtarimų, kad nepadaro kažko naudingo, užsiima švaistymu.

„Neturiu laiko“, „nebespėju“, „man neužtenka 24 val. per parą“, – kasdien įprasta girdėti būtent tokius ir panašius pasisakymus įvairiose vietose (darbe, šeimoje, socialinėse grupėse) ir įvairiu metu. Visi jie rodo mūsų laiko stygių. Ekonomistai pasvarstė: kurgi dingsta laikas? Ar jis iš tiesų dingsta? Ir kiek jis šiais laikais vertas?

Ekonomistai laiką įkainoja pinigais

Skirtingų sričių mokslininkai laiką įvertintų skirtingai. Pavyzdžiui, psichologai laiko suvokimą sieja su tikrovės reiškinių trukme, greičiu ir nuoseklumu. Fizikai sprendžia laiko krypties ir neigiamo laiko dilemas. Na, o ekonomistai dažniausiai laiko sąvoką, jo trūkumą ir apskritai laiko vertinimą nagrinėtų dabartinės pinigų vertės (angl. present value) arba alternatyviųjų kaštų kontekste.

Dabartinės pinigų vertės metodas padeda paaiškinti, kuo skiriasi vienas euras šiandien ir vienas euras rytoj ir kodėl neteisinga juos lyginti be papildomo įvertinimo. Kodėl piniginėje ar banko sąskaitoje turimas euras šiandien ir rytoj nesutampa? Juk niekas nepasikeitė? Mes jo neišleidome. Tačiau aplinkybės rinkoje per tam tikrą laiką pasikeitė.
Galbūt pasikeitė mūsų įsigyjamų prekių ar paslaugų kainos, pakilo mokesčiai, nuvertėjo valiuta ar kito kiti vadinamieji kaininiai veiksniai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019 m. gruodį mėnesinė infliacija siekė 0,3 proc. Tai reiškia, kad gruodžio 1 d. turėtas ir dovanoms ar kitiems šventiniams reikalams neišleistas euras gruodžio 31 d. buvo vertas 0,997 euro. Vadinasi, gruodžio pradžioje galėjote įsigyti vieną eurą kainuojančią prekę ar paslaugą, o gruodžio pabaigoje – nebe. Trūks vieno euro cento.

Skamba neįtikinamai, juk sąskaitoje – tas pats vienas euras. Bet kaininiams veiksniams rinkoje pakitus (išaugus infliacijai), keičiasi prekių ir paslaugų, kurias įsigyjate, kainos. Taip, pokyčiai trumpuoju laikotarpiu nėra akivaizdūs, bet procesai vyksta ir kažkuri para ar pirma mėnesio diena gali tapti tų kainų pokyčių įvykimo laiku (pvz., nuo 2020 m. sausio 1 d. pasikeitė akcizas ir degalų kainos).

(Ne)Investavimo kaina

Laiką ekonomistai gali vertinti ir pasitelkę prarastąją investicijų grąžą. Ji rodo, kaip turimas lėšas galėjome investuoti ir uždirbti papildomą grąžą. Investicijos galimos ir vienai nakčiai (ypač populiaru buvo investuoti nakčiai į JAV rinkos instrumentus ar padėti paprasčiausią indėlį šalies komerciniame banke). Pasipelnyti buvo galima naudojantis laiko juostų skirtumais. Tačiau grąžai uždirbti būtina sąlyga – kad palūkanų norma būtų didesnė nei kainų lygis šalyje. Kitaip tariant, realios palūkanos nesumažintų investuotojo gerovės.

O jeigu tą patį gruodžio 1 d. turėtą eurą investuotume į trumpalaikius vertybinius popierius (pvz., iždo vekselius) arba padėtume terminuotą 1 mėnesio indėlį komerciniame banke? Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis, Lietuvos iždo vekselių palūkanų normos kito nuo 8,04 proc. 2009 m. iki 0,05 proc. 2015 m. Vėliau iždo vekselių aukcionai nebuvo vykdomi. Tuo tarpu JAV keturių savaičių iždo vekseliai 2019 m. gruodį siūlė nuo 1,48 iki 1,57 proc. palūkanas. Taigi investavus 1 eurą į JAV iždo vekselius mėnesiui tikėtinas uždarbis svyruotų nuo 1,48 iki 1,57 euro centų. Grąža – santykinai nedidelė, priklausoma nuo investuotos sumos, tačiau jos jau pakaktų anksčiau nagrinėtam kainų šuoliui absorbuoti. Žinoma, objektyvumo dėlei vertėtų priminti, kad visos investicijos yra susijusios su rizika, o grąža yra tiesiogiai proporcinga sutinkamos patirti rizikos dydžiui. Valiutų kursų (EUR ir USD) svyravimai taip pat turėtų įtakos galutiniam grąžos dydžiui. Kita vertus, net du Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai 1 mėn. indėliams nagrinėjamu laikotarpiu siūlo 0,05 ir 0,1 proc. palūkanas. Taigi padėjus 1 euro indėlį viename iš bankų būtų galima uždirbti 0,05 ir 0,1 euro cento per mėnesį.

Šiais hipotetiniais pavyzdžiais dabartinės vertės metodas paaiškina galimą uždarbį ir praradimus, susijusius su pinigais ir jų disponavimo laiku.

Kiek kainuoja viena minutė?

Kitas klausimas – kaip pasitelkiant dabartinės pinigų vertės metodą įsivertinti savo laiką? Šis metodas naudingas tuomet, kai žinome piniginį savo laiko įvertinimą. Pvz., turime metinį naują darbo ar projekto pasiūlymą ir žinome jo būsimą vertę. Tuomet galime skaičiuoti šio pasiūlymo dabartinę vertę, o laiko įvertį gausime panaudoję matematinius statistinius ar modeliavimo metodus. Ekonomikoje žmogaus darbo jėga yra vienas pagrindinių išteklių, jos racionalų paskirstymą kaip tik ir nagrinėja šis mokslas. Dažniausiai išteklių kaina apskaičiuojama remiantis darbo užmokesčiu. Tarkime, jūsų mėnesinės pajamos, dirbant 8 val. darbo dieną, 5 darbo dienas per savaitę, yra 1000 eurų „į rankas“. Taigi matematiškai išskaičiuojame, kad 1 val. jūsų darbo tekainuotų 6,25 euro (pridedant visus su darbine veikla susijusius mokesčius), o minutė – apie 0,10 euro.

Alternatyviųjų kaštų metodas siūlytų vertinti ne darbo užmokestį, o tas veiklas, kuriomis užsiimtume, jei nedirbtume. Sakysite, kokios pajamos galimos iš perskaitytos knygos arba iš pasivaikščiojimo gamtoje? Knygų ir išsilavinimo teikiama vertė – investicinė, galbūt sukursianti didesnes pajamas ateityje, o pasivaikščiojimas gamtoje – geros nuotaikos, sveikatos šaltinis, ligų prevencijos ir būsimų išlaidų gydymui ar vaistams sumažinimo priemonė. Tiesa, šias veiklas sudėtinga įvertinti skaičiais, bet modeliuojant ir darant prielaidas tikrai įmanoma. Taigi alternatyviųjų kaštų metodas mūsų laiko valandas ir minutes vertintų ne tiesioginių veiklų, pvz., darbo, pajamomis, bet kitų, alternatyvių veiklų teikiama nauda ar pajamomis.

Vaikams skiriamas laikas – pigus

Kita sritis, kuri plačiai vertinama įvairiais tyrimais ir studijomis, yra laikas, skiriamas savo šeimos nariams, o konkrečiai – vaikams. Giulia M. Dotti Sani ir Judith Treas 2012 m. atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 11 šalių, ir nustatė, kad tėvai, bent jau priklausantys vidurinei klasei, šiomis dienomis daug daugiau laiko praleidžia su savo atžalomis. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad 1965 m. vidutinė motina kasdien savo vaikams skirdavo 54 minutes, o 2012 m. – 104 minutes. Tuo tarpu vyrai vaikais rūpinasi mažiau nei moterys, bet dabar kur kas daugiau nei praeityje: jų vaiko priežiūros laikas šoktelėjo nuo 16 minučių per dieną iki 59.

Deja, Lietuvos statistika yra kur kas prastesnė. Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria tik maždaug 7 minutes dėmesio. Jau skaičiavome, kad viena mūsų darbo minutė gali būti verta 10 euro centų, o pritaikius dabartinės vertės metodą, pasirinkus mėnesio laikotarpį (darome prielaidą, kad atlygis gaunamas kartą per mėnesį) ir 0,05 proc. diskonto normą (istorinę trumpalaikių nerizikingų iždo vekselių normą) išeitų, kad viena minutė verta 9,9 euro centų. 7 minutės – 69,3 euro centų. Taigi dėmesys vaikams ir kitiems artimiesiems per dieną Lietuvoje nekainuoja nė euro. Didindami šio dėmesio kiekį, žinoma, didintume ir jo vertę. Tačiau ar šis dėmesys neatsipirktų? Dėmesys, rūpestis ir laikas su artimaisiais yra vertinami ne tik investiciniais aspektais (pvz., geresniais santykiais, kurie gali būti materialiai naudingi ateityje), bet ir malonumo ar patiriamo naudingumo, gerovės matais (pvz., būsime laimingesni, sveikesni, o kartu ir produktyvesni).

Nurodyti metodai ir pavyzdžiai iliustruoja teisingą pinigų ir laiko santykį bei vertinimą, tačiau neatsižvelgia į asmenines preferencijas. Kiekvienas esame savo laiko šeimininkai, todėl jį naudingai skirkime sau ir kitiems.