Tarptautinėje konferencijoje „Materialus knygos kūnas: tarp tradicijos ir inovacijos“, skirtoje Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos 450 metų jubiliejui, VU bibliotekos darbuotoja dr. Ina Kažuro skaitė pranešimą „Vienos graviūros istorija: XVIII a. knygos meno raiška“. Pranešime aptariama 1781 m. Vyriausiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklos paskaitų prospekte išspausdinta graviūra, kurioje pavaizduoti VU pastatai ir svarbiausi Vilniaus senamiesčio objektai. I. Kažuro nuomone, tai, ko gero, ankstyviausias VU rūmų atvaizdas, neskaitant keleto planų ir schemų, nesuteikiančių tokio vaizdo.

Ant kiekvieno VU pastato yra lotyniškas užrašas, todėl nesunkiai dalį galima atpažinti. Tyrėja šioje graviūroje identifikavo ne tik atskirus to meto VU padalinius, bet ir svarbiausius Vilniaus miesto pastatus, kurių ankstyvų atvaizdų turime vos keletą. Graviūroje pavaizduoti VU pastatai atspindi Edukacinės komisijos vykdytą reformą. I. Kažuro išsamiau pasakoja apie šią neretai iliustracijoms naudojamą graviūrą ir apie tai, ką naujo ir įdomaus joje įžvelgė.

Kodėl atkreipėte dėmesį į šią graviūrą?

Šią graviūrą žinau tiek metų, kiek dirbu Retų spaudinių skyriuje, nes jos reprodukcijos dažnai perspausdinamos įvairiuose VU bibliotekos retų knygų kataloguose. Doktorantūros studijų metais nagrinėdama XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų spaudos istoriją suvokiau, kad tai yra unikalus raižinys jau vien todėl, kad XVIII a. knygos labai retai iliustruojamos. Norėjau sužinoti daugiau apie šią graviūrą, tačiau negalėjau rasti patikimo paaiškinimo, kas joje pavaizduota, kas jos autorius, kokia proga ji buvo sukurta. Todėl nusprendžiau pati imtis tyrimo. Galutinį tašką apsisprendžiant padėjo 2020 m. naujametinis atvirukas, kurį mūsų bibliotekai padovanojo Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (CERL). Mane labai sužavėjo, kad užsieniečiai, norėdami gražiai mus pasveikinti, pasirinko būtent mūsų paveldo kūrinį. Tai rodo, kad graviūra žinoma ir vertinama užsienyje kaip Lietuvos paveldo simbolis.

Kur radote daugiausia medžiagos jai paaiškinti?

Tyrinėdama graviūros „siužetą“ dirbau keliomis kryptimis. Pirma, gilinausi į VU istoriją. Studijavau klasikinius Michało Balińskio ir Józefo Bielińskio veikalus, šiuolaikinių mokslininkų monografijas ir straipsnius. Reikėjo išsiaiškinti atskirų VU padalinių kilmę, o ypač Edukacinės komisijos veiklą reformuojant VU. Verčiau ir pirminius šaltinius, saugomus Rankraščių skyriuje: Edukacinės komisijos posėdžių protokolus, rektoriaus potvarkius, VU skyrių inventorinius aktus.

Antra, turėjau panagrinėti VU reformos vykdytojų veiklą. Teko išstudijuoti tokių asmenybių kaip Martynas Počobutas ir Dovydas Pilchovskis biografijas. Trečia informacijos paieškų kryptis buvo susijusi su architektūra. Architektūros istorikai surinkę daug vertingos informacijos apie VU pastatų įsigijimą, renovaciją, perstatymą. Vienas 1984 m. žurnalo „Architektūros paminklai“ numeris buvo skirtas VU pastatų istorijai – jame suradau vertingų žinių ir nuorodų. Šiame žurnale ypač reikšmingas man Vlado Drėmos straipsnis „Vilniaus universiteto Didžiojo (Akademijos) kiemo pietinis sparnas“, kurį laikau geriausiu VU architektūros istorijos tyrimu. Apskritai norėčiau pažymėti šio iškilaus mokslininko kūrybinio palikimo svarbą ir įtaką mano tyrimams.

Kuris pavaizduotas objektas sukėlė daugiausia klausimų ir abejonių?

Daugiausia mįslių man kėlė už Medicinos kolegijos pavaizduotas žemas pastatas. Jis gana neišvaizdus, palyginti su kitais triaukščiais statiniais ir bokštais, tačiau turi savo iškabą. Mane suintrigavo tai, kad kai kuriose reprodukcijose ši iškaba ištrinama. Tai liudija, kad šiuolaikinis žiūrovas nebesupranta jos prasmės. Ten išraižytos raidės Colon. paup., tai yra Colonia pauperum. Šis terminas žymi neturtingų studentų bendrabutį. Kyla klausimas, kodėl menininkas pasirinko pavaizduoti studentų bendrabutį, bet neįtraukė į siužetą VU spaustuvės, bibliotekos, Šv. Jono bažnyčios? Į šią detalę verta atsižvelgti norint pagrįstai interpretuoti kūrinio idėją.

Kuri graviūros dalis jums atrodo tikroviškiausia, tiksliausia?

Graveriui tiksliausiai pavyko atvaizduoti VU observatoriją ir Šv. Jono bažnyčios varpinę viršutinėje raižinio dalyje. Tai lengvai paaiškinama, nes šie pastatai pasižymi išskirtine architektūra ir turi išskirtinę paskirtį – stebėti dangaus kūnus ir skambinti varpais, kviečiant į šv. mišias ar pranešant apie svarbius miesto įvykius.

Kaip manote, kodėl čia nepavaizduota Šv. Jono bažnyčia?

Manau, kad tai nėra atsitiktinis, techninis sprendimas dėl vietos trūkumo raižinyje. Iki XVIII a. pabaigos Bažnyčios vaidmuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje buvo nepalyginti galingesnis nei mūsų laikais. Kiekvienas įvykis politikoje ir kultūriniame gyvenime buvo vertinamas iš krikščioniškos perspektyvos. Bažnyčia kontroliavo tokias svarbias kultūros sritis kaip švietimas ir knygų spauda. 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijoje pirmas skyrius buvo skirtas būtent religijai: „Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis.“ Atsižvelgiant į tai, bažnyčios „praleidimas“ graviūroje krinta į akis. Matyt, bažnyčios pavaizdavimas nesutapo su idėja, kurią norėjo perteikti menininkas.

Kaip įsitikinote, kad kairėje – Vilniaus katedra?

Iš tikrųjų, šiame mažame fragmente sunku atpažinti Vilniaus arkikatedrą. Lemiamą vaidmenį mano interpretacijoje turėjo kupolas. Kadangi tai gana retas Vilniaus šventovių elementas, tai pradėjau paieškas nuo jo. Teko nubrėžti Vilniaus plane taškus, kuriuose yra kupoliniai pastatai.

Pasirinkimas, kaip žinome, nėra didelis. Tarp kelių Vilniaus pastatų su kupolais didžiausias ir artimiausias nuo VU – Šv. Kazimiero koplyčios kupolas. Ši koplyčia buvo pastatyta XVII a. pirmoje pusėje Vilniaus arkikatedros pietrytiniame kampe. Be to, norėčiau atkreipti dėmesį, kad turime vos kelis autentiškus atvaizdus, kuriuose atsispindi katedros architektūra iki 1783 m. rekonstrukcijos. Tai miesto vaizdas iš 1572 m. Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso ir graverio Tomašo Makovskio vaizdas, išspausdintas 1604 m. panegirikoje (pavyzdžiai: Povilas Reklaitis, „Keturi Vilniaus katedros paveikslai“). Manau, kad 1781 m. VU vaizduojanti graviūra gali papildyti sąrašą raižinių su Vilniaus katedros atvaizdu prieš didžiausią rekonstrukciją.

Kaip manote, kas galėtų būti graviūros autorius? Studijavote bazilijonų spaustuvės leidinius, žinote apie to meto graverius. Gal Ignotas Egenfelderis?

Manau, kad niekada nesužinosime, kas buvo graviūros kūrėjas. Vienintelis patikimas liudijimas galėtų būti tik parašas raižinyje, kurio nėra. XVIII a. graveriai išraižydavo savo inicialus raižinių plokštelėse. Bet paprastai autorystės ženklais žymėti stambesnių formatų kūriniai – knygų iliustracijos, portretai, frontispisai. Dekoratyvinius teksto pagražinimus, kaip mažesnės vertės produkciją, meistrai palikdavo be parašo.

Galima spėti, kad VU vaizduojanti graviūra buvo suvokiama kaip leidinio papuošimas, todėl graverio inicialai jame neišraižyti. Kita aplinkybė, apsunkinanti autoriaus nustatymą, susijusi su spaudos technologijų ribotumu. XVIII a. antroje pusėje Vilniuje nebuvo pakankamai erdvės knygos grafikai kaip atskirai profesijai plėtotis. Pavienius spaustuvių užsakymus atlikdavo giminingų amatų meistrai. Dėl menininko ir skulptoriaus Ignoto Egenfelderio autorystės abejoju, nes jis mirė apie 1776 m., o graviūra sukurta 1781 m. ir glaudžiai susijusi su tuometinės reformos aktualijomis.

Ar dar liko šioje graviūroje neįmintų mįslių?

Norėčiau truputį kitaip pakreipti klausimą ir padiskutuoti apie viso tyrimo išsamumą. Mano tyrimas nėra pats išsamiausias ir patikimiausias žodis apie 1781 m. graviūrą. Kai kuriuos teiginius padariau remdamasi istoriografijos duomenimis, kurie, deja, ne visada grindžiami autentiškais istoriniais šaltiniais. Todėl natūralu, kad nesijaučiu visiškai užtikrinta dėl savo išvadų patikimumo. Norėčiau, kad mano kuklus darbas paskatintų kitus istorijos mėgėjus susidomėti šiuo raižiniu kaip meno kūriniu ir kaip istoriniu šaltiniu. Patikslinimus, papildymus ir pastabas dėkingai priimsiu kaip paskatinimą siekti tiesos, nes mano noras yra vienas – kuo patikimesnis praeities pažinimas.