Europoje hepatitas E visai neseniai buvo laikomas egzotine liga, kuria susirgdavo keliautojai, grįžę iš Indijos ar Afrikos. Šiandien jau aišku, kad vyksta „tylioji“ šios ligos epidemija. 2015 m. pasaulyje dėl hepatito E jau registruota 44 tūkstančiai mirčių. Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja apie 20 milijonų šios ligos sukėlėjo – hepatito E viruso (HEV) infekcijų kasmet.

Lietuvoje didelės apimties tyrimai, kurie leistų prognozuoti HEV infekcijų mastą ar bent jau aprašytų epidemiologinę situaciją, kol kas nėra atlikti. Tačiau pasaulyje šio viruso tyrimai pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio – nuo 2017 m. išspausdinta net ketvirtadalis visų kada nors šia tema paskelbtų mokslinių publikacijų.

Hepatito virusai kepenų ląsteles puola panašiai

HEV yra vienas iš penkių žmogaus hepatito virusų. Jis turi kitiems žmogaus hepatito virusams (A, B ir C) būdingų savybių. Kaip ir hepatito A virusas, HEV, pasidauginęs kepenų ląstelėse, gali palikti ląstelę per jos viršutinę arba apatinę dalį. Per viršutinę dalį „keliaujantis“ virusas patenka į virškinimo traktą ir pasišalina su išmatomis. Per apatinę dalį nešamas HEV patenka į kraują. HEV ir hepatito A virusas taip užsitikrina plitimą – per išmatas į kitų žmonių organizmus arba per kraują į kitas to paties žmogaus vietas.

HEV panašus į kitus žmogaus hepatito virusus ir tuo, kad infekcijos metu kraujyje aptinkama pseudovirusinių dalelių. Šią savybę turi ir hepatito B virusas. Pagrindinė tokių pseudodalelių užduotis – pritraukti šeimininko imuninės sistemos pajėgas kovai su jomis ir taip nukreipti dėmesį nuo funkcionalių, infekcinį potencialą turinčių tikrųjų virusų.

Tačiau HEV, hepatito A ir B virusų genetinė medžiaga yra skirtinga. HEV ir hepatito A viruso genomas yra ribonukleorūgštis, bet jos nuskaitymo ir viruso dauginimosi aparatai veikia skirtingai. Hepatito B viruso genomas yra deoksiribonukleorūgštis. Tokiems genomams nuskaityti pasitelkiami dar kitokie mechanizmai. Nepaisant akivaizdžių genetinės virusų prigimties skirtumų, jie turi panašių išgyvenimo šeimininko organizme strategijų, kurios, manoma, nulemia jų prisitaikymą efektyviai infekuoti kepenų ląsteles.

Vienas iš HEV šaltinių – gyvūnai

HEV – vienintelis žmogaus hepatito virusas, kuris yra zoonotinis. Zoonotiniai virusai – tai virusai, prisitaikę infekuoti ir gyvūnus, ir žmones. Tokių virusų infekcijos dažnai būna itin pavojingos žmonėms. Zoonotiniai virusai turi daugiau nei vieną šeimininką, kurio organizme gali daugintis, todėl gyvūniniai virusai, prisitaikę infekuoti žmones, neturi priežasties pernelyg stengtis, kad šeimininkas liktų gyvas. Manoma, kad kitų žmogaus hepatito virusų protėviai vykstant evoliucijai prisitaikydavo infekuoti vis aukštesnio išsivystymo lygmens žinduolius.

Šiuolaikinių žmogaus hepatito virusų pirmtakai, ko gero, buvo zoonotiniai virusai, kurie vis dažniau pereidavo tarprūšinį barjerą, kol galų gale prisitaikė daugintis ir plisti tarp žmonių. Šią teoriją grindžia didelė įvairovė nustatytų žmogaus hepatito virusams giminingų gyvūnų virusų.

Pavyzdžiui, šikšnosparnių hepatito B virusai yra artimi primatų hepatito B virusams, kurių artimiausias giminaitis yra žmogaus hepatito B virusas. Šikšnosparnių hepatito B virusas gali infekuoti žmogaus kepenų ląstelių kultūras, auginamas laboratorijoje. Tai rodo, kad bent jau viruso patekimo mechanizmas užsikonservavęs. Mokslininkai įvairius gyvūnus infekuojančius HEV skirsto į keturias rūšis, kurias sudaro HEV genotipai – tai artimai vienas kitam giminingi virusai.

Orthohepevirus A rūšį sudaro aštuoni genotipai, iš kurių HEV genotipas 1 (toliau – HEV-1), HEV-2, HEV-3, HEV-4 ir HEV-7 infekuoja žmones. HEV-1 ir HEV-2 paplitę tik tarp žmonių. HEV-3, HEV-4 ir HEV-7 yra zoonotiniai. HEV-3 šeimininkai gali būti žmonės, kiaulės, šernai, elniai ir kiti žinduoliai, pavyzdžiui, asilai, avys, ožkos, triušiai. HEV-4 infekuoja daugumą tokių pačių žinduolių kaip ir HEV-3, o HEV-7 išsiskiria tuo, kad juo gali užsikrėsti tik vienkupriai kupranugariai ir žmonės. Galima spėti, kad šiuo metu vyksta tam tikrų HEV atmainų įsitvirtinimas tarp žmonių, pereinant tarprūšinį barjerą.

Dažniausias žmonių HEV užkratas – mėsa

Dauguma žmonių HEV užsikrečia paprasčiausiai valgydami mėsos produktus. Mažesnę dalį infekcijų lemia virusas užkrėstuose kraujo produktuose, naudojamuose operacijų metu.

HEV-1 ir HEV-2 infekcijos, nustatytos XX a. 8–9 dešimtmetyje, yra būdingos Azijos ir Afrikos regionams. Šie HEV genotipai plinta per išmatomis užterštą vandenį ir sukelia infekcijų protrūkius, kurių metu žmonės dažnai miršta. HEV-1 ir HEV-2 ypač pavojingi nėščiosioms – miršta iki 25 proc. besilaukiančių moterų, infekuotų trečiame nėštumo trimestre. Manoma, kad šie du HEV genotipai kasmet lemia 58 tūkst. mirčių.

Pačioje XX a. pabaigoje JAV buvo nustatytas HEV-3, kuris infekavo kiaules ir greitai išplito Europoje. HEV-3 skiriasi nuo HEV-1 ir HEV-2 labiausiai tuo, kad jo pagrindinis plitimo kelias yra per kiaulieną, o ne per užterštą vandenį. Be to, pirmųjų tyrimų metu buvo nustatyta, kad daug europiečių savo kraujyje turi antikūnų prieš HEV-3 (buvo infekuoti). Manyta, kad viruso infekcija nesukelia simptomų. Deja, 2008 m. paaiškėjo, kad HEV-3 nėra toks jau nepavojingas virusas. Buvo ištirta 300 neseniai donoro organus gavusių pacientų. Iš jų keturiolikai nustatytas ūmus hepatitas E (HEV sukeliama liga). Šeši pacientai greitai pasveiko patys, o aštuonių pacientų imuninė sistema niekaip negalėjo nugalėti HEV-3 infekcijos. Atlikus išsamesnius tyrimus paaiškėjo, kad keliems pacientams buvo išsivysčiusi lėtinė infekcija. Visi pacientai, susirgę hepatitu E, turėjo vieną bendrą savybę – nusilpusią imuninę sistemą.

Virusas patenka į žmogaus organizmą su blogai termiškai apdorotu maistu. Pagrindinis HEV-3 infekcijų tarp žmonių šaltinis yra infekuotų gyvūnų mėsa ir jos produktai. Nors HEV-3 nustatyti avių ir triušių organizmuose, pagrindiniais šaltiniais, iš kurių jis patenka į žmogaus organizmą, yra laikomi kiaulės, šernai ir elniai. Kiaulės yra laikomos pačiu didžiausiu ir dažniausiu HEV-3 šaltiniu. Virusas nustatomas 73 proc. kiaulių Švedijos fermose, 47 proc. Ispanijoje, 24 proc. Prancūzijoje, 33 proc. Lietuvoje. HEV-3 infekcija kiaulių organizmuose nesukelia joms sunkių simptomų, todėl įprastai nėra atliekami viruso nustatymo tyrimai. Ištyrus maistui naudojamus gaminius, HEV-3 nustatytas 47 proc. kiaulienos paštetų Kanadoje, 22 proc. kiaulės kepeninių dešrų Vokietijoje ir 30 proc. Prancūzijoje gaminamų kepeninių dešrų.

HEV pavojingiausi asmenims su nusilpusia imunine sistema

Dažniausiai su HEV infekcijų rizika susiduria ūkininkai, užsiimantys gyvulininkyste, veterinarai, medžiotojai ir miškininkai.

Hepatitas E dažniausiai pasireiškia tokiais pat simptomais kaip ir apsinuodijimas maistu. Pacientus gali kamuoti pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, silpnumas, gali pasireikšti ir gelta. Sveiko žmogaus organizmas su infekcija susitvarko pats. Todėl HEV-3, HEV-4 ir HEV-7 infekcijos pavojingiausios asmenims, kurių imuninė sistema yra nusilpusi. Šioms žmonių grupėms gali išsivystyti lėtinė HEV infekcija, su kuria organizmas negali kovoti pats. Lėtinis hepatitas E pasireiškia kepenų ciroze. Jos metu žūsta kepenų ląstelės, jų vietą užpildo jungiamasis audinys, susidaro mazgai ir kepenys negali vykdyti savo funkcijų.

Todėl norint išvengti šios infekcijos reikėtų kruopščiai tikrinti organų donorus ir kraują, skirtą pacientams su nusilpusia imunine sistema, kad būtų ištirta HEV užkrato tikimybė.

Gydytojai neturi daug pasirinkimų, kaip gydyti HEV-3 infekcija užsikrėtusius pacientus. Vienas iš galimų variantų būtų mažinti imuninę sistemą slopinančių vaistų dozę, kad organizmas pats kovotų su HEV-3 infekcija. Tokiu atveju didėja transplantuoto organo atmetimo rizika dėl suaktyvėjusios imuninės sistemos. Kitas iš variantų yra vartoti ribaviriną – vaistą, skirta gydyti hepatito C viruso sukeliamas infekcijas. Šis vaistas yra efektyvus kovoje su HEV, tačiau nėra atlikti klinikiniai tyrimai, kurie patvirtintų jo saugų naudojimą gydant hepatitą E, be to, gali pasireikšti sunkūs šalutiniai poveikiai.

Vilniaus universiteto mokslininkai padeda nustatyti HEV

Pasaulyje nėra visuotinai naudojamų HEV diagnostinių sistemų. Kelios jų yra komercinio pobūdžio, bet skirtingų sistemų pateikiami rezultatai ne visada sutampa. Todėl Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto mokslininkai ėmėsi kurti visuotinai prieinamus įrankius HEV ir jo infekcijoms nustatyti.

Genų inžinerijos metodais yra sintetinamos HEV-3 ir žiurkių HEV primenančios dalelės, kurios formuoja struktūras, imituojančias patį virusą. Šios molekulės yra taikomos antikūnų, atpažįstančių HEV, nustatymo sistemoms kurti. Nustatomi antikūnai gali parodyti esančią arba buvusią viruso infekciją. Be to, yra sukurti monokloniniai antikūnai, atpažįstantys natūralius HEV virusus. Jie naudojami virusui nustatyti laukinių gyvūnų audiniuose, moksliniams HEV tyrimams laboratorijose ir kraujyje esančių antikūnų prieš HEV tyrimo sistemose.

Šiuo metu Gyvybės mokslų centro mokslininkai, bendradarbiaudami su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikais, atlieka biomedicininį tyrimą, kuriuo siekiama ištirti HEV paplitimą žmonių organizmuose. Tiriamos padidintos rizikos grupės, tokios kaip asmenys su transplantuotais inkstais, asmenys, kuriems atliekamos dializės, ir lėtinėmis inkstų ligomis sergantys asmenys. Mėginiai renkami ir iš sveikų savanorių. Šio tyrimo rezultatai parodys, kokio masto „tylioji“ hepatito E epidemija vyksta Lietuvoje.