450 metų jubiliejų švenčianti Vilniaus universiteto (VU) biblioteka pristato atnaujintas, papildytas skaitmenines kolekcijas. Skaitmeninių dokumentų platforma atveria pačias vertingiausias VU bibliotekoje saugomas kolekcijas ir objektus, tarp jų – ir turtingus Rankraščių skyriaus XIII–XXI a. dokumentų rinkinius. Šį kartą norime atkreipti dėmesį į žemių planų fondą, kuriame saugomi rankraštiniai žemėlapiai, miestų, miestelių, dvarų, vienuolynų, žemės valdų planai.

Dar 2015 m. pasirodžiusiame dr. Tomo Čelkio ir Valentinos Karpovos-Čelkienės parengtame leidinyje „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI–XIX a. rankraštiniai kartografijos šaltiniai“ publikuota šimtas kartografinių šaltinių iš VU bibliotekos Rankraščių skyriaus rinkinių. Šiuo metu skaitmeninėje žemių planų kolekcijoje – 477 objektai. Rankraščių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Valentina Karpova-Čelkienė pasakoja apie šį fondą, jame saugomus objektus, jų reikšmę.

Skaitmeninėje bibliotekos kolekcijoje – gausus žemių planų fondas, kur saugomi įvairūs seni žemėlapiai, miestelių, kaimų, vienuolynų žemėlapiai, brėžiniai. Kaip nusprendėte pradėti tyrinėti rankraštinius žemėlapius, planus?

Pradėjusi dirbti VU bibliotekos Rankraščių skyriuje domėjausi fonduose saugomais dokumentais. Tuometinė skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė, matydama tokį didelį mano susidomėjimą, saugykloje parodė kelis puošnius žemėlapius.

Visada domėjausi žemėlapiais. Kadaise dailės mokykloje savo baigiamajam darbui pasirinkau įvairių žemėlapių meninę interpretaciją. Tad tie keli žemėlapiai padarė man didelį įspūdį – tai buvo ne tik gražūs dokumentai, bet ir naujas šaltinis, kurį gebėjau perskaityti! Anuomet Lietuvoje tik pradėta ieškoti naujų informatyvių istorijos šaltinių, tad „prakalbinti“ kartografinę medžiagą dar mažai kas bandė. Moksliniuose straipsniuose buvo publikuojami pavienių žemėlapių tyrimai, bet apibendrinančių kartografinių šaltinių publikacijų nebuvo daug. O užsienyje tokie tyrimai egzistavo.

Pamažu ir buvo sugalvota publikuoti VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomus planus ir žemėlapius, o jų tyrimo pagrindu parengti studiją, kurioje būtų nagrinėjami LDK istorinės geografijos klausimai. Šiuo atveju dėmesys buvo telkiamas į senuosius rankraštinius XVI–XIX a. žemėlapius, kuriuose to meto geometrai ir kartografai vaizdavo LDK plotą, jo sienas, braižė privačių valdų kadastrinius ir urbanistinius miestelių planus bei žemėlapius.

Pietinio Bugo intakų Snivodos ir Sosonkos apylinkių (Ukraina) žemėlapis. XVII a. Visi žemėlapyje nupiešti objektai – miestai ir pastatai juose, pilys, malūnai, kaimai ir kiti vaizduojami labai realistiškai. (VUB RS, F F23-128.)

Kaip atsirinkote, kuriuos dokumentus skelbti?

Rengiant leidinį turėjome visišką laisvę rinktis – žemių planų fonde (F23) buvo per 400 dokumentų, o kur dar kituose VU bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose saugomi kartografiniai šaltiniai. Tad tikrai turėjome iš ko atsirinkti.

Visų pirma, mus domino seniausi kartografiniai dokumentai. Antra, tai turėjo būti buvusios LDK žemės. Ir, aišku, reikėjo numatyti žemėlapių kiekį, kurį fiziškai įstengtume ištirti ir parengti publikuoti. Todėl leidinį sudaro šimtas XVI–XVIII a. LDK (po ATR padalijimų jos buvusios teritorijos XIX a. Rusijos imperijoje) administracinių vienetų, privačių žemių bei gyvenviečių žemėlapių ir planų publikacijos. Keli žemėlapiai yra XIX a., kadangi pastebėta, kad juose dar gerai matoma iš ATR paveldėta erdvinė sistema, perbraižyta ankstesnių amžių informacija.

Kas Jums tokiuose žemėlapiuose įdomiausia?

Atrinkti šimtas žemėlapių turėjo pristatyti XVI–XIX a. pr. istorinį laikotarpį. Akivaizdu, kad jie buvo labai skirtingi: nuo ankstyviausių brėžinių iš Palenkės ir Ukrainos iki smulkmeniškai tikslių XIX a. pr. kadastrinių dvarų ir kaimų žemių planų.

Man įdomiausi buvo ankstyviausi XVI–XVII a. žemėlapiai. Jų piešimo technika, realistiškas kraštovaizdžio ir urbanistinių objektų vaizdavimas, pateikiama gausi tekstinė informacija. Su jais reikėjo dirbti daugiausia, siekiant lokalizuoti vaizduojamą teritoriją arba perskaityti pateiktą informaciją. Tai savotiškas iššūkis, kuris man buvo įdomus. Neretai tokie kartografiniai šaltiniai yra primarginti smulkių įrašų, kurie lokalizuoja ano laikotarpio žmogui žinomus objektus – orientyrus – arba (piešiniu ar tekstu) pateikia informaciją kuri autoriui yra labai aktuali. Pavyzdžiui, XVIII a. Paškonių kaimo žemės brėžinyje nurodytas kunigo Kaminskio pasodintas miškas, o prie Vinciūkų–Geranainių kelio pažymėtas miškingas plotas, kuriame būdavo dažni plėšimai ir užpuolimai.

Gardino bernardinų vienuolyno planas. 1804 m. Labai puošnus spalvotas planas, kuriame ne tik labai tiksliais pažymėti vienuolyno pastatai, bet ir nupiešti auginamų prancūziškojo stiliaus gėlynai. (VUB RS, F23-71_8).

Ar bandėte lyginti su dabartine vietos situacija?

Taip, visi žemėlapiai buvo palyginti su dabartine teritorija. Tai pavyko padaryti naudojant šiuolaikines technologijas, kurios leidžia matyti kartografiniuose šaltiniuose pateikiamus objektus, nustatyti atstumus tarp jų, apskaičiuoti mastelį: dauguma spausdintų kartografinių šaltinių mastelius turi, tačiau retas rankraštinis kartografinis dokumentas turi mums įprastą mastelio pateikimą, todėl juos reikėjo nustatyti. Kartais ankstyviausiuose žemėlapiuose visi kraštovaizdžio elementai ir užrašai vaizduoti orientuojantis į jo centrą: dėl patogumo kartografas piešdavo simbolius eidamas ratu aplink didelio formato žemėlapio lakštą, pernelyg nesirūpindamas jų išsidėstymo tvarka. XVII a. tai pasitaiko rečiau, nes plito vienos krypties ženklų išdėstymo sistema, neretai primenanti panoraminį vaizdą. Natūralu, kad mūsų dienomis tokių žemėlapių teritorinis vaizdas jau visiškai kitoks.

Įdomu tai, kad ir seniausiuose kartografiniuose šaltiniuose matininkai arba kartografai parodė puikų orientavimąsi erdvėje ir gana tiksliai išlaikydavo pasaulio krypčių orientyrus arba atstumo tarp urbanistinių objektų proporcijas. Pabandykite įsivaizduoti, kaip XVII a. žmogus galėjo „matyti“ iš viršaus žemės plotą, kurį turėdavo nubraižyti – juk jokių priemonių pakilti į orą anuomet neturėjo!

Kas, Jūsų nuomone, per tuos šimtmečius labiausiai pasikeitė Lietuvoje? Kurios LDK ar Lietuvos vietos mūsų Rankraščių skyriaus fonde geriausiai atspindėtos?

Labai sunku komentuoti, kas pasikeitė. Galbūt pradėkime nuo to, kad anais laikais Lietuvos, kaip tokio teritorinio vieneto, kokį žinome dabar, nebuvo.

Palyginti yra labai sunku, nors turėčiau pažymėti, kad dabartinės Lietuvos teritorijos gyvenvietės mažai keitėsi: iki šiol galima rasti daugumą žemėlapiuose minimų gyvenviečių toponimų ir hidronimų. Galbūt labiau keitėsi bendras kraštovaizdis – neberasime žemėlapiuose vaizduojamų miškų, pelkių, pakelės kryžių, smuklių, brastų arba žemgrindų. O ir gyvenvietes jungdavę keliai dažnai suka kita kryptimi. Tačiau kai teko dirbti su dabartinės Baltarusijos teritorijos žemėlapiais, susidūriau su visiškai pasikeitusia realybe: ten kraštovaizdis pasikeitęs smarkiai! Tikėtina, kad dėl vykdytų teritorijų nusausinimo darbų – buvo statomos užtvankos, kurios visam laikui pakeitė kraštovaizdį.

Daugiausia turime su dabartine Lietuva ir Baltarusija susijusių teritorijų planų. Tai XVIII–XIX a. įvairių kadastrinių matavimų planai, kurie neretai buvo naudojami bylose dėl žemės ribų. Tikslesnes vietas būtų sunku nurodyti.

Ar planuojate tyrimus tęsti?

Sunkus klausimas. Svarstymų būta ir yra. Tačiau kol kas susiduriame su turinio atrankos problema. Kadangi pirmame tyrime pasirinkome gražiausius ir įdomiausius šio fondo dokumentus, tai tolesniam tyrimui tenka ieškoti duomenų kituose Rankraščių skyriaus fonduose, o tai užtrunka. Fonduose yra labai daug XIX a. vidurio ir antros pusės kartografinių šaltinių, o seniausios kartografijos daug mažiau arba mes jos kol kas dar neradome.

Be to, reikėtų labai apsibrėžti tyrimo lauką – ką siektume šiuo tyrimu pasakyti naujo ir originalaus. Tai irgi verčia pagalvoti.

Gardino bernardinų vienuolyno planas. 1804 m. Labai puošnus spalvotas planas, kuriame ne tik labai tiksliais pažymėti vienuolyno pastatai, bet ir nupiešti auginamų prancūziškojo stiliaus gėlynai. (VUB RS, F23-71_8).

Kas dar tame gausiame žemių planų fonde Jums atrodo verta dėmesio?

Šiame fonde yra dar daug įdomių kartografinių šaltinų, bet jų pasitaiko ir kituose fonduose. Man buvo įdomūs įvairūs bernardinų vienuolynų planai: Vilniaus (1799, 1800, 1801 m.), Minsko (1801, 1806 m.), Polocko (1802 m.), Gardino (1804 m.), Slanimo (1805 m.) vienuolynų planai – labai spalvoti ir tikslūs. Šiuos planus sudarė šių vienuolynų mokyklose besimokantys mokiniai, todėl jų yra išlikęs ne vienas. Tai labai įdomu, nes skirtingų mokinių piešiniuose užfiksuotos skirtingos detalės, o jų visuma leidžia susidaryti išsamų vaizdą apie šiuos vienuolynus.

Kaip vilnietei man dar buvo įdomūs 1899 ir vėlesnių metų Vilniaus miesto planai. Tiems, kas tyrinėja Vilniaus miesto istoriją, tai – nuostabus šaltinis apie miesto užstatymą ir jo plėtrą.

Ar radote akivaizdžių ryšių su VU, kuriame kai kurie autoriai turėjo mokytis piešimo ir braižybos, matininkystės?

Manau, kad šis klausimas dar laukia savo tyrinėtojo. Kadangi tyrinėjamų žemėlapių chronologinės ribos beveik neapėmė XIX a., kada VU reikšmė rengiant būsimus matininkus turėjo būti didžiausia, tai nenuostabu, kad savo tyrime duomenų apie tą ryšį mes neradome.