Jaunas vaikinas Ignas Gaižiūnas niekada neplanavo būti mokytoju, tik norėjo išbandyti save mokykloje ir studijuodamas Vilniaus universiteto (VU) fizikos magistrantūroje įsidarbino Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Jam taip patiko vaikų smalsumas ir galimybė prisidėti prie jaunosios kartos ugdymo, kad jis nusprendė tęsti pedagogo darbą.

Tuo tarpu Šiaurės licėjaus ugdymo vadovas ir socialinių mokslų mokytojas dr. Simonas Šabanovas jau dešimtmetį pedagogo darbą derina su dėstytojo pareigomis VU ir kartais savo pamokose pritaiko aktualią informaciją iš VU programos.

Svarbūs abu ugdymo dalyviai

Ignas Gaižiūnas studijuodamas VU teorinės fizikos ir astrofizikos magistrantūroje pradėjo dirbti fizikos mokytoju Salomėjos Nėries gimnazijoje. „Norėjau išbandyti save ir papildomai užsidirbti. Tolimos ateities neplanavau, maniau, kad padirbėsiu ir ieškosiu kitų galimybių, bet darbas mokykloje mane sudomino ir įtraukė“, – sako I. Gaižiūnas, 9–12 klasių fizikos mokytojas.

I. Gaižiūnas prisimena, kad jau po metų pajuto malonumą dirbti, buvo įdomu su mokiniais nagrinėti fizikos pasaulio reiškinius. „Vaikų smalsumas – viena iš priežasčių, nulėmusių apsisprendimą tęsti mokytojo darbą. Kita vertus, ne mažiau svarbu ir tai, kad jaučiausi prisidedantis prie pasitikinčios savimi ir savo žiniomis jaunosios kartos ugdymo“, – teigia jaunasis mokytojas.

Ar pavyks vaiką sudominti mokomuoju dalyku, priklauso ne tik nuo mokytojo, bet ir nuo mokinio nusiteikimo mokytis. Svarbu ir tai, koks vaiko požiūris į mokslus buvo suformuotas anksčiau. „Yra tokių vaikų, kuriuos auklėjo gatvė, todėl vien tik mokytojo charizmos ir jo gebėjimų sudominti mokslais gali neužtekti. Tai sudėtinga lygtis, kiekvieno vaiko atvejis skirtingas. Bet jei vaikas neturi išankstinės neigiamos nuostatos, tuomet mokytojo sugebėjimai įdomiai perteikti dėstomą dalyką yra labai svarbūs, kad mokinys nebūtų nuviltas ir paskatintas mokytis toliau“, – mano I. Gaižiūnas.

Pedagogo darbas – nuolatinis mokymasis

Vaikinas VU šalia bakalauro studijų baigė papildomas pedagogikos studijas. Jo studijas sudarė ne tik pedagoginiai dalykai, bet ir psichologija „Buvo labai svarbi ir dalyko didaktika, nes vien išmanyti savo specialybę nepakanka, reikia mokėti ir perteikti žinias. Šios studijos suteikė gerą pagrindą darbo pradžiai, tačiau yra daug dalykų, kurių tenka mokytis iki šiol. Pavyzdžiui, darbas su specialiųjų poreikių ar iš sudėtingos socialinės aplinkos kilusiais vaikais. Tokių įgūdžių būtų sunku gauti universitete, jie atsiranda darbo metu“, – pabrėžia fizikas.

Moksleiviui labai vertinga mokykloje bendrauti su skirtingą patirtį turinčiais mokytojais. Vieni mokytojai baigę pedagogikos studijas, kiti pedagogiką studijavo kartu su pasirinkta specialybe, treti mokyklose veda kelias pamokas ir kartu užsiima kita veikla. „Svarbu ir tai, kad mokytojais dirbtų ir moterys, ir vyrai, nes berniukai ir mergaitės projektuoja skirtingus socialinius modelius ir jiems reikia sektino pavyzdžio“, – mano VU studijas baigęs mokytojas.

I. Gaižiūnas svarstydamas apie mokytojo autoritetą vengia apibendrinimų, nes jo patirtis apsiriboja viena mokykla. Tačiau jis mano, kad mokytojas yra tas žmogus, kuris mokiniams turėtų būti autoritetas – sektinas pavyzdys. Tokį statusą užsitarnauti yra sunku. „Vaikai testuoja mokytoją, tikrina ribas, kiek gali „užlipti ant galvos“, todėl labai svarbu gebėti valdyti klasę“, – patirtimi dalijasi pedagogas.

Pagarba turi būti abipusė

I. Gaižiūnas su mokiniais elgiasi taip, kaip norėtų, kad bendrautų ir su juo. Jam svarbiausia yra pagarba žmogui ir teisingumas – teisingas vertinimas ir bendravimas. „Pasitaiko ir man padaryti klaidų, niekada nesigėdiju pripažinti, kad suklydau. Jei kažką neteisingai pažymėjau, galiu pataisyti vertinimą. Visi esame žmonės, todėl galime klysti, tik reikia pagarbiai elgtis vienam su kitu.“

Vaikino teigimu, labai svarbu suvokti, kad šis darbas yra be galo prasmingas, galintis turėti reikšmingą poveikį tiek atskiram vaikui, tiek visai visuomenei. „Toks suvokimas ateina ne iš karto – pradėjau kitaip mąstyti tik po ketverių bakalauro studijų metų. Matyt, pats žmogus turi subręsti tokiam darbui. Kartu su šiuo supratimu ateina drąsa – juk mokytojo darbas kelia daug iššūkių, vien tik viešas kalbėjimas nėra trivialus, aiškiai ir raiškiai išsakyti savo mintis ne visuomet yra taip paprasta.“

Dirba ir dėstytoju, ir mokytoju

Kitas pašnekovas – 12 metų mokytojo darbo stažą turintis dr. Simonas Šabanovas pedagoginį išsilavinimą įgijo VU ir buvo jame vienas iš pirmųjų pedagogikos studijų absolventų. Simonas geografijos bakalauro studijas pradėjo Islandijoje, bet grįžo, nes norėjo gautas žinias pritaikyti Lietuvoje, ir VU baigė geografijos ir kraštotvarkos magistrantūros studijas.

Dr. Simonas Šabanovas. E. Kurausko nuotr.

Dr. S. Šabanovas mokykloje pradėjo dirbti dar studijuodamas. Per tuos metus ir šeimą sukūrė, ir  socialinių mokslų daktaro laipsnį apsigynė. Šiuo metu  jaunas vyras – Šiaurės licėjaus socialinio ir technologijų kurso mokytojas, ugdymo vadovas, taip pat VU dirba dėstytoju. Darbo VU nenutraukė, nes jam patiko mokslinė veikla, bendravimas su studentais. Pasitaikydavo tokių etapų, kai vienu metu mokydavo ir šeštokus, ir magistrantus. „Geras jausmas, kai iš universiteto programos gali pritaikyti tai, kas įdomu ir šeštokams, o kartais kai kurios idėjos, metodai iš mokyklos keliaudavo į bakalauro ar magistrantūros studijas“, – šypsosi mokytojas ir dėstytojas.

Švietimo bendruomenė – visuomenės atspindys

Jaunojo specialisto manymu, labai svarbu, kad pedagogikos studijos rengtų būsimus mokytojus ne pagal vieną kurpalį. „Jei kiekvieną dieną visas pamokas vesime pagal tą patį modelį, labai greitai viskas nusibos. Todėl mokytojai turi būti skirtingi, o kartu turi turėti galimybę ir norą dirbti mokykloje“, – mano geografas.

To nesuteiks jokios studijos, jos suformuoja mąstyseną, suteikia profesinius pagrindus, bet toliau pačiam  reikia turėti noro ir motyvacijos visą laiką mokytis ir formuoti save kaip asmenybę. „Studijos uždega norą, supratimą, kad negalėsi sustoti, reikės remtis kitų darbo pavyzdžiais, kurti savo idėjas. Jei netobulėsi, tapsi neįdomus, nesuvaldysi klasės, mokiniams mokslas bus neaktualus, suprastės mokymosi rezultatai.“

Paklaustas, ar nesunku dirbti mokytoju, jis šypsosi ir patikina, kad klausimas adresuotas ne jam. „Mano nuomone, jeigu pasirinkai pedagogiką, jei gerai jautiesi, matai pozityvą, dirbi ir džiaugiesi, tau neatrodo, kad sunku. Visuomenė turi matyti daugiau teigiamų aspektų švietimo sistemoje. Jei kažkas sako, kad sunku, reikia klausti: kodėl? Švietimo bendruomenė yra visuomenės atspindys“, – tikina mokytojas.