Jau kurį laiką bibliotekos trečiame aukšte esančios J. Lelevelio salės nelankė universiteto svečiai, negalėjo apžiūrėti lankytojai, skaitytojai. Čia darbavosi restauratoriai. Nuo pat pradžių pateikę netikėtų staigmenų, atradimų ir sužadinę lūkesčius, už šį darbą jie gavo Lietuvos restauratorių sąjungos apdovanojimą. Apie salės sienų puošybos elementus, svarbiausius bei netikėčiausius atradimus kalbėjomės su salę rūpestingai restauravusios UAB „Opus optimum“ restauratorių komandos vadove Indre Valkiūniene.

Žinome, kad 1929 m., rengiantis čia perkelti istoriko J. Lelevelio atlasų ir knygų kolekciją, salę restauravo dailininkas Jurgis Hopenas, 1956 m. – Boleslovas Motuza. Kaip sekėsi jums?

Buvo daug siurprizų, todėl bedirbant sprendimai keitėsi. Apžiūrėjome, kas yra išlikę, nuo to priklausė tolimesnis restauravimas, darbų seka.

Tapyba tarsi išsisklaidė į kelis etapus: pagal laiką ir stilių. Skliauto plafonas ištapytas 1760 m., o patys skliautai – dar anksčiau, matyt, pačioje XVIII a. pradžioje ar XVII a. pabaigoje. Ši tapyba fragmentiškai išlikusi visame skliaute. Tai matyti ir iš 1927–1929 m. fotografijų. J. Hopenas barokinę tapybą užtapė, jo restauravimas buvo tarsi atnaujinimas. Skliaute nusprendėme palikti J. Hopeną, kad nebūtų tokio staigaus šuolio. Galbūt kada nors bus ir kitokių sprendimų, bus pasiryžta atkurti baroką, bet tam reikia daug daugiau resursų.

Anksčiau čia dirbę restauratoriai ne viską kokybiškai atidengė, liko uždažymų, vietomis radome iki 20 sluoksnių. Nusprendėme, kad skliautas turi būti vientisas, todėl restauravome J. Hopeną, o ant sienų liunetėse atidengėme keletą barokinės tapybos fragmentų. Vaizdas labai pasikeitė. Atidengtas gražus fragmentas virš durų, kurį J. Hopenas buvo paslėpęs po tinku. Barokinė tapyba labai laisva. Atidengėme tris liunetes iš pirmojo puošybos periodo. O rokoko stiliaus angeliukai vėlesni, buvo labai pertapyti, todėl nutarta atidengti autentiškos tapybos likučius, nes viršutinio originalios tapybos sluoksnio išlikę labai mažai.

J. Lelevelio salė

Kas buvo sudėtingiausia?

Apsispręsti, kurį sluoksnį ir kur parodyti, kaip retušuoti ir viską suvesti. Kai atidengėme J. Hopeną, radome, kad jis buvo gerokai valytas, pertapytas, pažeistas. Buvo daug meninio retušavimo, norėjosi, kad salės skliautų tapyba atgautų originalią stilistiką, spalvas. Buvo sudėtinga nuvalyti, nuspręsti, kur kurį sluoksnį palikti.

Ant J. Hopeno tapybos radome dar bent du tris sluoksnius. Pagal fotografijas stengėmės tiksliai atkurti J. Hopeną, o ten, kur nebuvo išlikę fotografijų, atkūrėme iš išlikusių fragmentų. Kadangi buvo daug vėlesnių pertapymų, trijose liunetėse ir viename juostos fragmente atidengėme baroką, o kitose liunetėse tapybos sluoksnį palikome tokį, kokį radome, su vėlesniais ir XX a. pertapymais. Dėl didelių pačios restauravimo koncepcijos pakitimų darbai tapo daug sudėtingesni ir labai išsiplėtė, todėl užtrukome daug ilgiau, nei buvo planuota pradžioje.

Kokia šios salės dekoro vertė?

Nežinau, kaip ją reiktų pamatuoti. Ši salė unikali, kitos tokios nėra. Čia dar daug galima ieškoti ir rasti. Mes restauravome galvodami apie tai, kad po keliasdešimt metų restauratoriai sugrįžę galėtų rasti viską, kas yra autentiška. Kas žino, gal kada nors nuspręs restauruoti barokinę tapybą ir šalinti J. Hopeną. Bet J. Hopenas buvo žymus dailininkas, jo kūryba įdomi, kitaip nebūtų išlikusi.

Čia buvo koplyčios antras aukštas. Kai kas tapyta taip, kad žiūrėtume iš apačios. Ar pastebėjote tai?

Taip. Visa barokinė tapyba labai laisva, stambūs potėpiai, profesionaliai atlikta, gal net be eskizo. Stambios detalės, ryškūs šešėliai. Apatinėse sienų dalyse tapyba nebuvo išlikusi jau prieš J. Hopeno restauravimą. Kai XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje buvo statoma perdanga, salė padalinta į du aukštus, matyt, daug sienų tapybos buvo nukapota. O gal tapyba ir buvo tik viršutinėje dalyje. J. Hopenas taip pat stengėsi atkartoti tą piešinį, tai nėra visiškai jo kūrinys, nors figūras pertapė, kur buvo neišlikę detalės – pats sukūrė, bet tapė pagal tai, ką rado.

J. Hopeno tapybos sluoksnis taip pat buvo labai pertapytas. Užtapymas buvo rusvas, sunkus, o dabar gerokai papilkėjo, nes atidengėme dailininko spalvas. Jis taikė prie barokinės tapybos, kuri buvo pilkesnė. Mėlyna spalva buvo labai ryški, tokia ir liko.

Sienų apačioje prieš mums pradedant darbus buvo rudas panelis, nuplovę dažus atradome, kad J. Hopeno laikotarpiu mėlynos juostos ėjo lig pat apačios. Beveik dviejų metrų aukštyje viskas buvo pertinkuota. Jei pamenate, sienos buvo mėlynos, o mes pasirinkome pilką spalvą, kad labiau derėtų prie barokinių fragmentų, nekristų į akis ir kad patalpa nebūtų tokia tamsi. Specialiai sukurti šviestuvai vėl grįš ant sienų. Spintos turėtų sugrįžti į savo vietas nišose.

J. Lelevelio salė

Iš Vilniaus universiteto 1773–1774 m. liustracijos akto žinome, kad plafone buvo pavaizduotas šv. Stanislovas Kostka – novicijų, mokinių ir studentų globėjas. Jūs radote ir atidengėte puikiai išsilaikiusią barokinę plafono freską, nors ilgą laiką buvo manoma, kad ji neišlikusi. Papasakokite apie tai.

Freska nutapyta 1760 m. profesionalaus menininko al fresco technika. Anksčiau ji nebuvo surasta, kadangi buvo uždažyta labai kietu kazeininio dažo sluoksniu, jį labai sunku atidengti. Valydami freską susidūrėme ir su suodžių sluoksniu, kuris taip pat labai sunkiai šalinamas. Atidengti ir išvalyti šią tapybą buvo vienas sudėtingiausių darbų šioje salėje. Jį puikiai atliko restauratorė Jana Grinevičiūtė-Pčalinienė. Kol kas nėra tikslių spėjimų, kas nutapė paveikslą, bet tikimės, kad ateityje menotyrininkai padarys šį atradimą ir nustatys freskos autorių.

Mums būtų buvę smagu atidengti visą baroką. Matėme, kad yra daug išlikusių fragmentų, tik spalva labai išblukusi. Kas dabar atrodo pilka, buvo ryškiai mėlyna. Smalta – XVIII a. naudotas mėlynos spalvos pigmentas – neatspari šviesai, dėl UV spindulių poveikio ji išblunka. Nišose vietomis radome labai nedidelius išlikusius fragmentus. Nedidelį gabalėlį palikome ir skliaute.

Kaip jautėtės dirbdami bibliotekoje?
Mums čia labai patiko. Paprastai dirbame labai apleistuose objektuose, kur būna šalta ir drėgna, todėl dirbti buvo malonu ir, svarbiausia, įdomu.