Kaip ir kasmet, nauja medžiaga VU bibliotekos rankraštyno fondai pasipildė ir 2010-aisiais. Baltojoje salėje veikia paroda „Sunt sua fata manuscripta“ (lot. – rankraščiai turi savo likimą), kurioje eksponuojama dalis 2010 m. gautų dokumentų. Norime universiteto bendruomenę supažindinti su šia medžiaga, paskatinti ja naudotis ir ją tyrinėti.

Suformuoti 4 nauji Vilniaus universiteto mokslininkų vardiniai fondai: teisininko, 1956–1958 m. rektoriaus Juozo Bulavo, gydytojo pediatro Petro Kaltenio, VUB generalinės direktorės Audronės Glosienės (1958–2009), kalbininko, literatūrologo, pedagogo, publicisto, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų dėstytojo Andriaus Ašmanto (1906–1941). Ženkliai papildyti jau turimi – Pirmojo Lietuvos Statuto, Lietuvos Metrikos rankraštinių XVI a. knygų tyrinėtojo prof. Stasio Lazutkos, pasaulinio garso baltisto prof. Vytauto Mažiulio, vieno iš pirmųjų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikėjų, Lietuvos kultūros ir Atviros Lietuvos fondų įkūrėjo ir vadovo Česlovo Kudabos archyvai. Asmens archyvus sudaro rašytiniai ir žodiniai mokslo paminklai – mokslinės studijos, monografijos, straipsniai, recenzijos, anotacijos, išvados, apžvalgos, vertimai, paskaitos, kiti kūrybinės, tarnybinės ir visuomeninės veiklos dokumentai, egodokumentai, korespondencija (asmeninė ir tarnybinė), ikonografija; asmens surinktos arba jam priklausančios kolekcijos. Metų pradžioje iš Bonos parvežtas istoriko prof. Zenono Ivinskio archyvas ir bibliotekos dalis. Prof. Z. Ivinskio knygos buvo perduotos Žemaičių dailės muziejui, o rašytiniai dokumentai papildė bibliotekoje jau turėtą Z. Ivinskio fondą. Didžioji parsivežtos medžiagos dalis – dešimtys, o kartais ir šimtai įvairių žinomų ir mažiau žinomų asmenų laiškų Z. Ivinskiui. Kelerius metus Z. Ivinskis Vatikano archyvuose ir bibliotekoje tyrinėjo dokumentus, rinko medžiagą Lietuvos istorijai. Tarp kitų dokumentų yra Z. Ivinskio 1950–1951 m. Romoje užrašyti kunigų Kazimiero Rėklaičio ir dr. J. Vaišnoro atsiminimai, išeivijos lietuvių rezistencinės organizacijos „Europos lietuvių fronto bičiuliai“ veiklos dokumentų. Iki šiol Z. Ivinskio fonde nebuvo nė vienos nuotraukos. Dabar jų yra labai daug: iš pirmųjų jo gyvenimo metų Vokietijoje, Romoje ir vėl Vokietijoje; asmeninių, su bičiuliais, lietuviais kunigais Romoje, iš įvairių lietuvių susibūrimų. Daug yra vyskupo Petro Pranciškaus Būčio nuotraukų.

Iš naujosios medžiagos, papildžiusios VU istoriko dr. Sigito Jegelevičiaus archyvą, atkreiptinas dėmesys į poeto ir dramaturgo Felikso Jakubausko (1935–2008) ir pedagogo B. Blauzdžiūno kūrybinį palikimą. 1991 m. F. Jakubauskas dalyvavo Pasaulio lietuvių rašytojų dramaturgijos konkurse ir už 3 veiksmų komediją „Paskutinis iš varlynės“ laimėjo pirmąją premiją. 2005-aisiais už eilėraščių knygą „Tarp klūpančių medžių“ jis buvo apdovanotas Pauliaus Širvio literatūros premija. F. Jakubausko archyve yra pjesių, komedijų, agitacinių brigadų scenarijų dramoms ir kino filmams, korespondencijos, fotografijų. Didžiausią archyvo dalį sudaro užrašų knygelėse, bloknotuose ir sąsiuviniuose rašyti eilėraščiai. Tarp F. Jakubausko archyvinės medžiagos yra ir anksti mirusio dramaturgo ir saviveiklos režisieriaus Remigijaus Markūno (1938–1980) dramos kūrinių, fotografijų. Pedagogo Bronislovo Blauzdžiūno (1905–1985) archyve – tekstai lietuvių rašybos, vietovardžių ir asmenvardžių, lietuvių kilmės ir praeities klausimais, dešifruotų senų rankraščių fotokopijos.

Ketvirtį amžiaus pildomas prof. Petro Šalčiaus archyvas. 2010 m. jį papildė akademikas M. Strukčinskas ir Amerikoje gyvenanti P. Šalčiaus marti Nijolė, perduodama vyro Algimanto (1925–2000), aktyvaus žurnalisto, be baimės palaikiusio ryšius su SSRS okupuotos Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjais, kvietusio juos atvykti ir susipažinti su Amerika, rankraštinį palikimą. Prasminga, kai prieš keliasdešimt metų Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų iš Lietuvos į Čikagą rašyti laiškai grįžta atgal į Lietuvą ir susilieja į vieną abipusį epistolinį šaltinį.

Sudaryti dar du nauji archyvai – Lietuvos savanoriškos knygos bičiulių draugijos (F306) ir Vydūno fondo Čikagoje (F307). 2010 m. Kovo 11-osios išvakarėse gautame Vydūno fondo Čikagoje archyve – keletas Vydūno autografų: priešpaskutinių jo gyvenimo metų užrašų knygelė, du dienoraščiai, rašyti 1951–1952 m., laiškai, rinkinys įvairių kvietimų, bukletų, renginių programų iš Vydūno minėjimų Amerikoje ir Lietuvoje, nuotraukų, kuriose įamžintos Vydūnui skirtų renginių akimirkos. Vydūno fondas Čikagoje atsiuntė ir rašytojo knygų, išleistų Vydūnui gyvam esant ir po jo mirties. Vydūno knygų egzemplioriai su asmeninių, visuomeninių ir viešųjų bibliotekų antspaudais, nuosavybės, dovanotojų įrašais, marginalijomis, V. Mikūno, B. Kviklio ekslibrisais liudija apie šių spaudinių kelią į Vydūno fondą Čikagoje.

Įdomus ir informatyvus Lietuvos savanoriškos knygos bičiulių draugijos respublikinės valdybos archyvas. Didžiąją archyvo dalį sudaro respublikinės valdybos kasmetiniai veiklos planai ir ataskaitos, posėdžių protokolai, įsakymai ir potvarkiai, respublikinės valdybos prezidiumo ir prezidiumo organizacinio-vykdomojo biuro posėdžių protokolai ir nutarimai, plenumų ir suvažiavimų dokumentacija, finansinės bylos ir kt. Pasak prof. D. Kauno, „[…] tai yra viena iš sovietinės Lietuvos subkultūrą ženklinančių šaltinotyros bazių, sudarančių pagrindą XX amžiaus 8–10 deš. bibliofilijos ir knygos kultūros tyrimams. Draugijos archyve esančios bylos, kurių anksčiausioji siekia 1974 m., o paskutiniųjų datos peržengia nepriklausomos Lietuvos slenkstį, atspindi visą jos veiklos raidą bei pokyčius, nulemtus svarbiausių kultūros politikos veiksnių.“

2010 m. iš Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje parsivežtas teisininko, diplomato dr. Alberto Geručio archyvas, kurio nemažą dalį sudaro teisininko, žurnalisto ir visuomenės veikėjo Juozo Gabrio dokumentai. Šis archyvas, kaip ir dar ne vienas, bus peržiūrėti, priimti ir pristatyti tyrinėtojams jau 2011 m.

Neišvengiama, kad tradicinius, ranka rašytus dokumentus ima keisti kompiuteriu rašyti tekstai popieriuje arba įrašyti į kitas, ne tokias patvarias kaip popierius, laikmenas. Tokie tekstai slepia rašančiojo charakterį, ieškojimus, svarstymus, palikdami tvarkingai vienodomis eilutėmis parašytą nugludintą tekstą, o saugotojus verčia galvoti apie tokių dokumentų ilgalaikio išsaugojimo galimybes.