Žymiojo klasicizmo laikotarpio Lietuvos architekto vardu pavadintas kiemelis – vienas iš labiausiai izoliuotų, į jį galima patekti per siaurą koridorių iš Arkadų kiemelio arba per kavinę.
Iki XVIII a. pabaigos aplinkiniai pastatai priklausė Oginskiams, vėliau Pliateriams. Prie universiteto pastatai prijungti 1775 m., kai jėzuitų turtai atiteko Edukacinei komisijai. Pastatuose Pilies g. 11 ir 13 įsikūrė Lietuvos kariuomenės inžinerinio korpuso mokykla. VU auklėtinis ir profesorius, Vilniaus katedros, rotušės ir Verkių rūmų statytojas L. Gucevičius vadovavo Architektūros katedrai. Topografijos ir fortifikacijos paskaitas jis skaitė ir Lietuvos inžinerijos korpuso kadetų mokykloje, kuri buvo įsikūrusi aplink šį kiemelį esančiuose pastatuose. Per T. Kosciuškos sukilimą jis buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, Vilniaus civilinės gvardijos organizatorius ir vadovas. 1795 m., Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, šiuose namuose įsikūrė rusų kadetų korpusas. Kai 1806 m. kadetų korpusas perkeltas į Gardiną, kelerius metus čia buvo gimnazija, 1812–1815 m. – ligoninė. Namai rekonstruoti 1873 m. Čia įsikūrė Vilniaus mokytojų institutas. 1919 m. namas vėl atiteko universitetui.
Stepono Batoro universiteto laikais čia gyveno universiteto profesoriai, rytinio korpuso antrajame aukšte iš Pilies gatvės pusės 1933 m. įkurtas Archeologijos muziejus, kurio pirmieji eksponatai buvo Vilniaus senienų muziejaus likučiai. Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir gretimame name Pilies g. 13, iki 1968 m. buvo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus.
Kiemelis restauruotas 1971–1973 m. pagal architektės E. Urbonienės projektą. Architekto L. Gucevičiaus atminimui šiauriniame korpuse ant sienos pritvirtinta skulptoriaus K. Bogdano paminklinė lenta su L. Stuokos-Gucevičiaus reljefu. Šiuo metu kiemelyje įsikūrusi Skandinavistikos katedra, rūsyje veikia studentų Požemio teatras.
Vilniečiams, matyt, L. Gucevičius visų pirma asocijuojasi su Katedra, na, dar Verkių rūmais. O aš negaliu pamiršti vienos su jo pavarde susijusios istorijos. Sovietmečiu prie Dailės parodų rūmų veikė Liaudies universiteto Paminklosaugos fakultetas, kuriame architektūros istorijos paskaitas skaitė tuometinio VISI docentas Stasys Abramauskas. Vakarais po darbo dažnai ateidavau pasiklausyti meno, architektūros istorijos paskaitų. Puikiai prisimenu, kaip pasakodamas apie Romos architektūrą ir baroką S. Abramauskas parodė Trevi fontano skaidrę ir pasakė: „Kai būsite Romoje, pasukite šia gatvele į dešinę ir pamatysite Šv. Luko akademiją, kurioje mokėsi L. Gucevičius.“ Prisimenu, kaip tada supykau, manydama, kad jis iš mūsų šaiposi, nes jokių galimybių nukeliauti į Romą nemačiau. Atrodo, docentas buvo kur kas įžvalgesnis. Kai 1998 m. pirmą kartą apsilankiau Romoje, tuoj pat puoliau ieškoti akademijos ir ją radau. Norėjau atsiprašyti docento, bet jis jau buvo pasitraukęs anapilin.
Komentarų: 5
2011-02-21 09:05
vasarėtai kas tas Stuoka buvo ir iš kur jis buvo atsiradęs?
2011-02-22 07:23
ValentinaAčiū Nijolei už tikrai įdomu pasakojimą :-)
2011-02-23 12:30
Gucevičiaus vėlėL. Stuoka-Gucevičius (1753-1798) – architektas, žymiausias Lietuvos klasicizmo atstovas. Jis suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus rotušę, Vilniaus Katedrą, Verkių rūmų kai kuriuos pastatus: centrinius rūmus, paviljoną, malūną, smuklę. Manoma, kad architektas kūrė projektus Lietuvos didikams – Radviloms, Sapiegoms, Pociejams, Pacams, Chreptavičiams, Chominskiams, Scipijonams, Tyzenhauzams, Nesiolovskiams, Soltanams – užsakius bei dėstė Vilniaus universitete.
2011-02-24 06:27
Stuokos vėlėJoks aš ne architektas buvau, kaimynas aš Wawrzyniec’o… Poprostu Stuoka tuteiszy…
2011-02-25 07:13
vasarėVa, dabar man jau aišku, iš kur tas Stuoka buvo prikibęs prie Mūsų Lauryno Masiulio. Bardzo dziękuje.